Tęsiame eismo kultūros temą. „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“, – sako Kristus. Kaip padaryti, kad ši Kristaus etika rastų atgarsį mūsų širdyse, gyvenimuose ir keliuose? Kaip pasiekti, kad keliautume saugiai, kad kelyje būtume vieni kitiems pagarbūs, gailestingi ir išmintingi?

Apie tai – Lietuvos policijos kapeliono kunigo Algirdo TOLIATO ir Klaipėdos rajono policijos viršininkės Rasos STASIULAITIENĖS pokalbis. Ši pareigūnė turi ilgametę patirtį kuriant saugaus eismo kultūrą – prieš 18 metų veiklą šioje srityje ji pradėjo nuo, atrodo, nedidelių darbų, iš kurių išaugo labai didelės veiklos.

A. Toliatas: Praėjusiame pokalbyje, skirtame eismo kultūros temai, užsiminėme apie Vairuotojo dekalogą. Sukurtas analogiškas dešimčiai Dievo įsakymų, jis tinka ne tik vairuotojams, bet ir dviratininkams, pėstiesiems – kiekvienam eismo dalyviui. Pirmąjį Vairuotojo dekalogo įsakymą „Nežudyk“ jau aptarėme. Šįkart apsistokime ties antruoju punktu: „Kelią laikyk žmonių bendrystės, o ne mirtinos žalos priemone“. Mums, tikintiesiems, Kristus siunčia žinią, kad jis yra Kelias, ir mes esame kviečiami eiti šiuo pagarbos, pasitikėjimo ir įsiklausymo vieniems į kitus keliu. Visi mes – ir tikintieji, ir netikintieji – norėtume kelyje jaustis gerai, jaustis saugūs. Tad ką turėtume padaryti, kad mūsų kelias taptų saugesnis? Kaip keisti mąstyseną, kad kelias taptų bendrystės vieta? Gerbiama Rasa, grįžkime 18 metų į praeitį, į Radviliškį, kur tuomet dirbote ir ėmėtės kurti saugaus eismo kultūrą. Kokia tuomet buvo padėtis?
R. Stasiulaitienė: Taip, kiekviena mūsų diena yra kelias, jungiantis mus su artimaisiais ir kitais žmonėmis, darbais ir reikalais, kurių turime kasdien. Atsigręždama į savo 18 darbo metų Radviliškyje, per kuriuos labai daug dėmesio buvo skiriama eismo kultūrai, visada labai maloniai prisimenu pačią darbo pradžią. Atėjusi dirbti į Radviliškio policiją, sutikau nuostabių profesionalų kolegų, kurių duona buvo ne tik eismo įvykių teisinis forminimas, bet ir saugumas bei prevencija. Lankydavomės miesto ir rajono mokyklose, tad nuolat mokiausi kalbėti apie eismo saugumą taip, kad prisibelsčiau iki pačių mažiausių eismo dalyvių širdelių. O kad vaikai mane išgirstų, turėjau kalbėti taip, kad jiems būtų įdomu, o policijos pareigūnas per kelias minutes taptų autoritetu. Džiaugiuosi, kad tada kolegos mane išmokė ne vienos gudrybės, kaip elementarias saugaus eismo taisykles pateikti žaismingai, kaip priversti pasukti galvą ir išmoktas taisykles pritaikyti praktiškai. Iš tų laikų prisimenu linksmą epizodą, rodantį, kokie spontaniški yra vaikai. Tąkart lankėmės labai mažoje ir jaukioje kaimo mokyklėlėje. Atvykstame, visi susirinkę salėje. Atsivežame ne tik smagių klausimų apie eismo saugumą, bet ir prizų už geriausius atsakymus. Vienas iš mūsų klausimų tąsyk skambėjo taip: „Kaip pavadintume žmogų, keliu vedantį dvi karves?“. Ir viena mergaitė iškart šūkteli: „Lengvas klausimas. Tas žmogus – karvedys!“. Pasirodo, per gramatiką tądien vaikai mokėsi sudurtinių žodžių darybos. Mergaitės atsakymas nebuvo toks, kokio tikėjomės, bet tas vaiko spontaniškumas ir guvumas yra puikus pavyzdys, kaip vaikai gali mąstyti ir taikyti žinias. Ir šiandien, rengdamiesi saugaus eismo konkursams, kaip vieną iš svarbiausių tikslų keliame vaikų mokymąsi mąstyti.
A. Toliatas: Gera istorija. Iš tiesų, jei nori dvi karves įtikinti elgtis gražiai ir eiti teisinga kryptimi, turi turėti karvedžio išminties, narsos ir kantrybės. Nes karvės elgiasi karviškai, su jomis gali būti nelengva susitarti, nes jos nebūtinai linkusios į kompromisus. Galbūt jos turi savų idėjų – kur nors parupšnoti žolytės ir panašių. Tad norinčiajam tapti saugaus eismo karvedžiu tikrai reikia pasitelkti vaizduotę ir kompetencijas. Antai Indijoje karvės šventos. Guli tokia ant kelio, kuris jai visai neįdomus, ir tik vairuotojo problema ją apvažiuoti. Ačiū Dievui, pas mus taip nėra. Bet pasitaiko kitokių karvių, kurios kelyje jaučiasi taip, lyg jis būtų skirtas tik joms. Tokioms karvėms nelabai įdomu, kaip tame kelyje jaučiasi kiti. Tad gal turite vieną kitą gudrybę, kaip sudominti saugaus eismo kultūra suaugusiuosius? Žinoma, svarbiausia pradėti nuo vaikų, nes jei sugebėsime užnorinti juos saugiai elgtis kelyje, tikėtina, kad taip atsitiks ir su jų tėveliais. Ne kartą teko stebėti situaciją prie sankryžos: šviesoforas dega raudonai, ir vaikas kone įsispyręs į šaligatvį priešinasi mamai ar tėčiui, traukiančiam jį per gatvę. Mat yra suaugusiųjų, kurie tokiais atvejais įsitikinę: jei gatvė tuščia, galima ją kirsti ir degant raudonai šviesai. Tuo metu vaikai, dalyvaujantys saugaus eismo pamokėlėse, žino, kad taip elgtis nedera. Tad itin svarbu, kokį pavyzdį vaikams gatvėse ir keliuose rodome mes, suaugusieji. Ar esame pasirengę paaukoti tas kelias minutes, kad apsidairytume į kairę, dešinę, palauktume, kol užsidegs žalias signalas. Statistika rodo, kad daugiausia pėsčiųjų žūsta perėjose. Kodėl? Nes yra įsitikinę čia esą saugūs ir neria per gatvę nė neapsidairę. Ypač vaikai, kurie ir šiaip ne itin linkę dairytis, juo labiau ten, kur jaučiasi saugūs. Todėl pavyzdį turėtume duoti mes, suaugusieji. Kaip išlavinti vaiko saugaus elgesio kelyje įgūdžius? Tai turėtų mums tapti kaip kasdiene malda. Prisipažinkime: poteriai kartais atsibosta, nes kartoji tą patį per tą patį. Bet jų galia ta, kad taip įsėda į širdį, jog besimelsdamas paskęsti meditacijoje, ir malda neša kaip vanduo, kartu padėdama neišsiblaškyti. Suaugusiesiems įpročius suformuoti sunkiau, bet vaikams toks nuolatinis akcentavimas turėtų padėti.
Prisiminiau vieną pavyzdį. Tiesiogiai su eismo saugumu nesusijęs, bet puikiai rodo, ką gali bendros pastangos. Vienuose bendruose namuose, kur gyveno daug skirtingų žmonių, kilo problema: nusipirkę maisto, pakuotes gyventojai mesdavo, kur papuola, pernelyg dėl to nesukdami galvos – kas nors surinks. Elgėsi kaip kiaulės. Tuomet miestelio parduotuvės pardavėjai dingtelėjo mintis ant pakuočių rašyti pirkėjo vardą. Šiukšlių iškart sumažėjo. „Kodėl nebešiukšlinate, kur papuola?“ – buvo paklausta vieno iš anų namų gyventojų. „Kaip galėčiau taip daryti – ant maišelių užrašytas mano vardas“, – atsakė žmogus. Galbūt jis dar nepasiekė tokio sąmoningumo, kad šiukšlinti nedera, nes šiukšlės teršia planetą, bet pirmas žingsnis jau žengtas.
Tad ir kalbant apie saugaus eismo kultūrą svarbu visiems – švietimo, kultūros darbuotojams, Bažnyčiai, bendruomenėms, visiems geros valios žmonėms – suvienyti pastangas ir kartu kurti saugaus kelio etiką.

EISMAS 00042
R. Stasiulaitienė: Policija šioje srityje niekada nebuvo viena. Kuriant saugaus kelio etiką, visada aktyviai dalyvavo bendrojo lavinimo ir neformaliojo ugdymo įstaigos, intensyviai ir daug investuoja Automobilių kelių direkcija. Kaip minėjote, labiausiai atsiperka investicijos į vaikus nuo mažens. Per 18 metų mano akyse užaugo kelios moksleivių kartos. Mačiau, kaip augdami jie keliauja iš vienų saugaus eismo varžybų į kitas: pradinukai dalyvauja „Šviesofore“, paūgėję – jaunųjų dviračių vairuotojų varžybose „Saugus ratas“, dar vyresni – jaunųjų automobilių vairuotojų konkurse „Saugokime jaunas gyvybes keliuose“. Metams bėgant, tie konkursai keičiasi. Pavyzdžiui, „Šviesoforas“ iš pradžių buvo labiau teorinis, o dabar daugiau dėmesio skiriama tam, kaip vaikai išmoktas kelių eismo taisykles taiko praktiškai – kaip geba pereiti gatvę, išspręsti užduotį, pamąstyti. Tai svarbu, nes labai daug eismo dalyvių gatvėse vaikšto lyg atsiriboję nuo visko – užsidėję ausinukus, paskendę savuose rūpesčiuose.
Į tokius konkursus vaikai atvažiuoja kupini įtampos – visi nori laimėti, nes ir prizai būna įspūdingi, tad pirmoji organizatorių užduotis būna atpalaiduoti mokinukus nuo tos įtampos, pasistengti, kad jie į uniformuotus pareigūnus žvelgtų ne baimingai, o kaip į vyresnius pagalbininkus. Štai čia ir praverčia organizatorių išradingumas. Gaila, kad metams bėgant mažėja pedagogų, rengiančių vaikus tokiems konkursams. Mažėja ir norinčiųjų juose dalyvauti. Suprantu – vaikus įtraukia naujosios technologijos, jie ir be konkursų labai užimti. Bet paradoksas: dviračiai kaip transporto priemonė labai populiarėja, o jaunųjų dviratininkų konkurso dalyvių nedaugėja. Vadinasi, organizatoriams reikia sukti galvą, kaip konkursą padaryti patrauklesnį. Dėl jaunųjų automobilininkų sudėtingiau – tam mokyklose reikia specialių aikštelių ir klasių, jų ne visur yra. Bet jaunimo, norinčio dalyvauti šiame konkurse, netrūksta. Tikiuosi, visi tie konkursai padeda moksleiviams tapti neblogais eismo dalyviais – atsakingais, dėmesingais ir mandagiais pėsčiaisiais, dviratininkais, vairuotojais.

EISMAS 00020
A. Toliatas: Gal reikėtų pasirūpinti, kad minėtus konkursus daugiau viešintų žiniasklaida? Suprantame, ji rašo, rodo ir kalba tai, kas yra populiaru, kuo žmonės domisi. Bet gal galėtume pasistengti, kad ir saugaus eismo konkursai taptų madingi, kaip sakoma, ant bangos, kaip, tarkim, „Auksinis balsas“, apie kuriuos apsimokėtų žiniasklaidos priemonių savininkams pasakoti?
R. Stasiulaitienė: Žiniasklaidos, ypač rajoninės, dėmesiu konkursams skųsis negalėtume. Žinoma, jo ne tiek daug, kiek norėtųsi, bet yra. Tokia žmonių psichologija: tragiškiems įvykiams, kaip antai jaunos policijos pareigūnės žūčiai tarnyboje, dėmesio skiriama nepalyginamai daugiau.
Bendraudama su vaikais, pastebėjau dar vieną dalyką. Kaip žinome, vaikai dar nemoka meluoti, tad kartais ir tėvelius pareigūnams apskundžia – kad važiuoja neužsisegę saugos diržų, viršija leistiną greitį ir panašiai. Kartą vaikų paklausiau, koks buvo tas esminis momentas, privertęs tėvelius vis dėlto segtis saugos diržus. Atsakymas nustebino. Pasirodo, segtis diržus paskatino ne pareigūnų organizuojamos pamokėlės, publikacijos spaudoje ir kitas šviečiamasis darbas, o gana drastiškos socialinės reklamos, vaizduojančios, kaip avarijos atveju neprisegti diržais vaikai išlekia pro langus. Beje, mūsų šalis nebuvo pirmoji, susikūrusi tokių reklamų – kažkada panašios buvo sėkmingai rodomos ir Airijoje, kitose šalyse, užsibrėžusiose mažinti žuvusiųjų keliuose. Kitas dalykas, paskatinęs vairuotojus ir keleivius segtis saugos diržus, buvo baudos, gręsiančios už važiavimą neprisisegusiems.
A. Toliatas: Taip, tos drastiškos reklamos veikia, nors kartais yra vertinamos kaip žalojančios psichiką, todėl greitai eliminuojamos iš viešosios erdvės. Žmogus – keistas sutvėrimas: apie daugelį dalykų susimąsto tik tada, kai jie paliečia širdį, kai ji ima skaudėti. Nors būtų geriau, jei galėtume mokytis ne tik iš savo, bet ir iš svetimų klaidų, ir laiku suprasti, kaip brangiai gali kainuoti vienas neatsakingas žingsnis, išlenkta taurelė, techniškai netvarkingas automobilis, pagaliau išsiblaškymo akimirka kelyje. Pamąstykime apie tai.
Gal turite receptą, kaip įtraukti ne tik vaikus, bet ir jų tėvus, mokytojus, pagaliau kunigus, kuo didesnę dalį visuomenės į saugaus eismo kultūros sklaidą? Esu kunigas, žinau, kaip svarbu tą kultūrą populiarinti, bet vis tiek kasdienybės rūpesčiuose kartais tai užsimiršta.
R. Stasiulaitienė: Kalbėdami apie Bažnyčios pagalbą policijai, turime pripažinti, kad šiandien Bažnyčia tikrai yra viena iš tų partnerių, kuriuos sėkmingai pasitelkiame įvairioms prevencijos programoms, idėjoms skleisti. Mes, policijos pareigūnai, esame dėkingi visiems, kurie kartu su mumis populiarina saugų eismą, sukčiavimo prevenciją ir kitas geras programas. Antai močiutės bažnyčioje išgirstą kunigo žodį pasidalija su artimaisiais, nemažai vaikų lanko bažnyčią, ir jiems kunigo žodis taip pat svarbus, kaip ir policijos pareigūno. Skirtumas gal tik toks, kad kunigas neturi įgaliojimų skirti baudą už saugaus eismo taisyklių pažeidimą. Tad bažnyčia puikiai padeda skleisti gerąsias idėjas, ir, manau, jei pavyksta prisibelsti iki eismo dalyvių širdžių, laimime visi: ir policija, ir bažnyčia, ir, svarbiausia, žmonės. O jei tikrai norime, kad prevencija būtų veiksminga, pradėkime kiekvienas nuo savęs. Klausimu: „Koks esu eismo dalyvis?“.
A. Toliatas: Ačiū Jums, Rasa, už pokalbį. Na, o jei Jums, mieli skaitytojai, širdis suspurdėjo, jei turite gerų idėjų, kviečiu kreiptis į savo parapijos klebonus ar bendruomenės pareigūnus. Pastarųjų dirba kiekvienoje policijos įstaigoje, ir jų tikslas yra surinkti geras idėjas ir telkti žmones geriems darbams. Tad nelikime abejingi, nepasilikime gerųjų minčių sau. Dalinkimės, junkime jėgas, ir saugi kaimynystė keliuose duos gražių ir gausių vaisių Dievo ir žmonių labui. Nes visų mūsų tikslas yra išgelbėtas žmogus – atsakingas, gražus, ir prie to visi galime prisidėti. Pirmiausia asmeniniu pavyzdžiu, paskui – suremdami pečius ir ne klausinėdami, kas ko nepadarė, o sakydami „aš galiu“ ir imdamiesi veikti. Tada ledai pajudės, ir ta kultūra sklis tarp mūsų. Tikiuosi, kad ir Jūs tapsite aktyvūs dalyviai puoselėjant saugaus elgesio keliuose ir dvasioje kultūrą.

Į viršų