Tęsiame pokalbių, kuriuose aptariame Vairuotojų dekalogą, ciklą. Šiandien sustokime prie trečiojo punkto: „Mandagumas, teisingumas, protingumas padės tau įveikti nenumatytas situacijas“. Šįkart Lietuvos policijos kapeliono kunigo Algirdo TOLIATO pašnekovė – Vilniaus apskrities kelių policijos pareigūnė Aistė DIJOKAITĖ. Ji daug metų veda saugaus eismo pamokėles patiems mažiausiems eismo dalyviams ir yra įsitikinusi: jei norime, kad mūsų gatvėse ir keliuose sumažėtų nelaimių, visi turime tapti saugios kaimynystės keliuose dalyviais. Galime parašyti pačias geriausias kelių eismo taisykles, bet jos bus naudingos tik tada, kai jų laikymasis taps gero tono ženklu. Tad viskas priklauso nuo mūsų: kiek būsime sąmoningi, kiekvienas pagal galimybes įsitrauksime į saugaus eismo kultūros kūrimą ir sugebėsime ta žinia pasidalinti, kaip šeimose diegsime saugaus vairavimo ir apskritai keliavimo taisykles, tokį rezultatą ir turėsime.

A. Toliatas: gerbiama Aiste, prasidėjo vasara, atostogų metas, kai daugelis galėsime atsipūsti nuo mokslų ir darbų. Kokių problemų paprastai kyla, kalbant apie eismo saugumą per vasaros atostogas?
A. Dijokaitė: Atostogos – metas, kai beveik visi keliaujame daug daugiau, nei kitu metų laiku, tad keliaudami turėtume nepamiršti atsargumo, budrumo ir kultūros. Ypač svarbu pasirūpinti mažųjų eismo dalyvių saugumu. Per atostogas vaikai dažnai vyksta į ekskursijas, tad vairuotojai, kelyje pamatę ženklu „Vaikai“ pažymėtą autobusą, turėtų sulėtinti greitį ir būti pasirengę sustabdyti transporto priemonę – į važiuojamąją dalį gali netikėtai išbėgti vaikų. Analogiškai derėtų elgtis ir pravažiuojant kelio ženklą „Vaikai“. Vairuotojai turėtų neprarasti budrumo ir prie pėsčiųjų perėjų – prie jų besibūriuojantys vaikai taip pat gali netikėtai žengti į gatvę.
Vasarą padaugėja vaikų daugiabučių kiemuose, čia dažnai jie važinėja dviračiais. Beje, kiemuose visada sutiksi ir nesparčiai vaikštančių senjorų, tad vairuotojai turėtų nepamiršti, kad tokiose teritorijose galioja ženklas „Gyvenamoji zona“. Čia pirmenybė teikiama pėstiesiems, važiuoti galima ne greičiau nei 20 km/h, pageidautina ir dar lėčiau.
A. Toliatas: Tad vairuotojai tokiose teritorijose turėtų elgtis kaip svečiai. Nėra labai smagu važinėti lėčiau nei 20 km/h ir būti budriam, bet labai svarbu sukurti tokias zonas, kur žmonės galėtų jaustis saugūs. Ar sugebėsime tokią erdvę sukurti? Neseniai bažnyčioje šventėme Šventosios Dvasios atsiuntimą. Ką jis reiškia? Gebėjimą išgirsti ir suprasti kitą. Gebėti jį, galbūt kitaip mąstantį ir jaučiantį, priimti, integruoti. Kol esame bažnyčioje, galbūt tai neatrodo mums labai sudėtinga. O kai atsiduriame keliuose? Kiek atsiranda susierzinimo, piktumo. Net tie iš mūsų, kurie save laikome inteligentiškais žmonėmis, prie automobilio vairo leidžiame sau ir pagrūmoti, ir pakeiksnoti, nors kitoje vietoje nė minties nekiltų taip elgtis. Automobilyje jaučiamės nematomi, tad tampame panašūs į anoniminius interneto komentuotojus – nebejaučiame atsakomybės už savo žodžius ar veiksmus. Bet kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį, ir taip elgdamiesi išprovokuojame žmogaus, kuris patyrė mūsų susierzinimą ar pyktį (nesvarbu, ar buvo kaltas dėl mus suerzinusios situacijos), nusivylimą, nusiminimą ar net neapykantą, ir galbūt šis žmogus neigiamą energiją išlies ant ko nors kito. Kelyje elgdamiesi agresyviai, tarsi paleidžiame džiną iš butelio. Todėl, jei esame tikintys, žvelkime į kiekvieną žmogų kaip į Dievo kūrinį, net jei mums atrodo, kad konkrečiame žmoguje tas Dievo paveikslas paslėptas taip giliai, jog nė nesimato. Kviečiu visus susiimti, apsiginkluoti kantrybe ir dirbti drauge, kad tas Dievo paveikslas išryškėtų.
Žinoma, to nepasieksime per dieną. Tad nesielkime taip, kaip kartais esame įpratę: pabandome, nepavyksta, ir viską metame. Sukurti kultūrą keliuose – be galo ilgas procesas, ir kaip jis mums pavyks, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų ir visos bendruomenės įsitraukimo. Kasdienė situacija: kažkas gatvėje manęs nepraleido, staiga išbėgo į gatvę, užkirto mašiną. Ar pulsime atsilyginti pagal principą „akis už akį“? Beje, stengiantis atsilyginti būtent pagal šį principą, dažniausiai persistengiama, ir už vieną akį paimamos dvi, mat mums atrodo, kad patyrėme didžiulę skriaudą, tuo metu mūsų „skriaudėjas“ galbūt nė nesuprato, kaip mums skaudėjo. Kaip tokią estafetę sustabdyti? Stabdymo ir mandagumo būdu. Ar prisimename: mandagumas – viena iš šios dienos įsakymo dalių. Sąmoningai stabdydami agresiją, neleidžiame jai vykti toliau, o neapykantos smūgį amortizuojame. Tai anaiptol nereiškia, gavus smūgį į vieną skruostą, atsukti kitą. Agresiją stabdyti – reiškia kalbėtis, bendrauti, jei yra galimybė, perspėti pažeidėją. Tai yra, ne būti pasyviam, o aktyviai veikti. Bet svarbiausia, kaip minėjau, jokiu būdu smūgio estafetės neperduoti toliau.
A. Dijokaitė: Iš tiesų, mandagumas kelyje yra užkrečiantis. Pavyzdžiui, matome, kad greta važiuojantis vairuotojas nori persirikiuoti. Mes jį praleidžiame, taip parodome jam pagarbą, praleistas vairuotojas padėkoja. Ir jei kitas vairuotojas jo paprašys užleisti manevruojant, tarkim, sukant iš šalutinės gatvės, manau, mūsiškis atsilygins tuo pačiu.
Lietuvai vėl tapus nepriklausomai, daugybė žmonių apsilankė Vakarų šalyse ir perėmė iš jų malonaus, kultūringo vairavimo patirtį ir sėjo ją mūsų gatvėse bei keliuose. Perimdami gerąją kitų šalių patirtį, matome, kad galime kuo puikiausiai visi išsitekti saugioje eismo aplinkoje.
Vienas iš dalykų, pravarčių kelyje, yra akių kontaktas. Jį pasitelkiame, kito vairuotojo prašydami, kad mus užleistų. Už tai padėkojame šypsena. Akių kontakto reikia priėjus pėsčiųjų perėją, kad, pasisukę į vairuotoją, įsitikintume, jog jis tikrai mus mato ir sustos praleisti. Labai negerai, jei gatvėmis vaikštome užsisklendę savyje, nuleidę akis, įsistebeiliję į mobiliuosius, ausis užsikišę ausinukais. Tokiais atvejais, priėję pėsčiųjų perėją, nebendraujame su vairuotojais, bet tikimės, kad jie sustos mūsų praleisti. Bet ir saugaus eismo taisyklėse atkreipiamas dėmesys, kad pėstieji, prieš žengdami į važiuojamąją dalį, turi įvertinti artėjančios mašinos nuotolį ir greitį, įsitikinti savo saugumu ir tuo, kad netrukdysime vairuotojui, tad jam nereikės staigiai stabdyti. Viena vertus, kaip galima tikėtis mandagumo iš vairuotojo, patiems elgiantis nemandagiai? Kita vertus, pėsčiajam staiga iššokus į važiuojamąją dalį, vairuotojas ir norėdamas nebesustabdys automobilio – kaip žinome, ir nuspaudus stabdį mašina dar kažkiek metrų čiuožia pirmyn.
A. Toliatas: Taip, mandagumas aktualu ir pėstiesiems, ir vairuotojams. Esu pastebėjęs, kad kartais žmonės linkę piktnaudžiauti savo teisėmis. Pavyzdžiui, prie perėjos sustoja automobilių kolona, kad praleistų pėsčiuosius, o kai kurie iš jų eina demonstratyviai lėtai, lyg sakydami: „Aš teisus, o jūs – stovėkite!“. Žinoma, nekalbu apie žmones, kurie greitai judėti negali dėl sveikatos problemų.
A. Dijokaitė: Taisyklėse pabrėžiama, kad, einant per pėsčiųjų perėją, nedera be reikalo stoviniuoti. Taip, yra žmonių, kurie per perėją eina koja už kojos, įsikniaubę į mobiliuosius. Tuo metu juos praleidžiantys vairuotojai taip pat skuba į darbus, veža į mokyklas vaikus, pagaliau, stovėdami eilėje prie šviesoforo, teršia aplinką – automobilių varikliai dirba ir stovint. Nesakau, kad per gatvę reikia lėkti strimgalviais, bet be reikalo stoviniuoti taip pat nereikėtų.
A. Toliatas: Ne kartą teko matyti: prieš pat pėsčiųjų perėją staiga iššoka dviratininkas ir lekia tiesiai. Tokiu greičiu, kad nė sužiūrėti nespėji!
A. Dijokaitė: Dviratininkams važiuoti per pėsčiųjų perėją kelių eismo taisyklės draudžia. Privažiavęs perėją (ir reguliuojamą, ir nereguliuojamą), dviratininkas privalo sustoti, nulipti nuo dviračio ir per gatvę jį pervesti. Deja, dažnai dviratininkai, ir matant mažamečiams, važiuoja per pėsčiųjų perėją, degant raudonam šviesoforo signalui, neįvertindami, ar tikrai automobilių vairuotojai spės sustoti prieš perėją.

AR7A9094A. Toliatas: Tokius pavyzdžius matantiems vaikams daroma didelė žala. Taip elgiamės mes, tie patys krikščionys, kurie deklaruojame savo gerąsias vertybes, sakome esą pasirengę guldyti galvą už draugus, taip pat už priešus, esame pasirengę gelbėti pasaulį ir mirti dėl Kristaus.
Mandagumo, krikščioniškos kultūros skleidimas prasideda nuo suvokimo, kad skleisti tą kultūrą – pirmiausia mūsų pačių pareiga. Nereikia iš karto tikėtis, kad kiekvienas, kurį praleidai gatvėje, iškart padėkos. Bet pagarbiai elgiamės kelyje ne dėl to, kad kažkas padėkotų, o dėl to, kad, norint sukurti saugaus eismo kultūrą, kiekvienas turime pradėti nuo savęs.
Grįžkime dar prie dviratininkų. Džiugu, kad ir mūsų šalyje šis keliavimo būdas, sveikas, ekologiškas, populiarėja. Bet dviratininkai mūsų gatvėse ir keliuose kelia nemažai iššūkių.
A. Dijokaitė: Iš tiesų dviratininkai dažnai kelia stresą kitiems eismo dalyviams: ten, kur nėra dviračių takų ar blogas kelkraštis, važiuoja tiesiog šaligatviu, didžiuliu greičiu, nesilaikydami saugaus atstumo nuo pėsčiųjų. Tad ir šiuo atveju labai daug gali mūsų minėtas mandagumas.
Naudodamasi proga noriu priminti jaunųjų dviratininkų tėveliams: pirkdami atžalai dviratį, nepamirškite šalmo. Nes tai, ko vaikas išmoksta nuo mažens, lydi jį visą gyvenimą. Pažvelkime kaip važinėjama šalyse, kur populiarūs dviračiai – Švedijoje, Suomijoje, Olandijoje – ir vaikai, ir suaugusieji saugo galvas šalmais. Liūdnas pavyzdys, bet kartais būtent tokie labiausiai paveikūs: tiems, kurie nesaugo galvos šalmu, neretai tenka nuo dviračio persėsti į neįgaliojo vežimėlį.
A. Toliatas: Ką galėtumėte pasakyti apie senjorų elgesį gatvėse? Esu pasakojęs, kad, važiuodamas į Mišias, vis matau senjorus, skubančius iš ankstesnių Mišių: įstrižai gatvę, degant raudonai šviesoforui, į autobusą…
A. Dijokaitė: Iš tiesų būtent senjorai savo šeimose galėtų tapti saugaus eismo ambasadoriais, kurie rodytų gražų pavyzdį vaikaičiams, patartų suaugusiems vaikams vairuoti saugiai, visiems automobilio keleiviams (taip, ir sėdintiesiems gale!) segėti saugos diržus, jokiu būdu nesėsti prie vairo išgėrus, ir taip elgtis ne dėl to, kad reikia baimintis policijos ir gresiančių baugų, o dėl saugumo. Saugi šeimos kelionė labai svarbu – visos šeimos, išsiruošusios į kelią, nori saugiai grįžti namo.
Kartą per pamokėlę pradinukų paklausiau: „Ar, degant raudonam šviesoforo signalui, eisite per gatvę?“. „Ne!“ – suošė visa klasė. „Puiku. O jei su močiute sustojote prie sankryžos. Dega raudona šviesoforo šviesa. Mašinų nėra, tuščia gatvė. Močiutė sako, kad galima eiti?“ – „Su močiute eičiau“, – pasigirdo atsakymai. Va čia ir noriu atkreipti dėmesį į suaugusiųjų atsakomybę: kitą kartą vaikas ir vienas nutars, kad per raudoną šviesą, jei gatvė tuščia, eiti visai saugu, ir tokio elgesio padariniai gali būti pražūtingi. Tad, mieli senjorai, apsiginkluokite kantrybe ir prie sankryžos visada laukite žalios šviesos.

AR7A3652A. Toliatas: Dar vienas dalykas. Mūsų visuomenėje vis dar įsitvirtinęs mitas, kad skundiku būti negražu. Tas mitas suveikia ir tada, kai giminaitis, draugas, pažįstamas kiek išgėręs sėda prie vairo. Artimieji mėgina saugoti, kad neįkliūtų, įkliuvusį pridengti, galbūt sumokėti kyšį, bet ginkdie ne policijai skambinti. O jei paklaustume žmonių, kurie tokiais atvejais sukėlė avarijas – viską atiduotų, kad tik galėtų atsukti laiką, kur nėra nei pražudytų žmonių, nei suluošintų likimų...
A. Dijokaitė: Tokiais atvejais pirmiausia reikia galvoti apie tuos, kuriuos tas neblaivus vairuotojas gali pražudyti, todėl geriausia išeitis yra būtent skambutis policijai. Beje, jų sulaukiame vis daugiau.
A. Toliatas: Esu įsitikinęs, kad svarbiausia yra pastangos tapti pilietiška bendruomene. Tai ir yra praktinė krikščionybė. Tad jei, matydami, jog žmogus išgėręs sėda prie vairo ir važiuoja, matydami smurtą artimoje aplinkoje, matydami, kad žmonės, gyvenantys greta, perka ir parduoda artimą savo, liekame abejingi, toks elgesys žudo mūsų sąžinę ir tikėjimą. Kartais žmogus ateina pas kunigą ir sako: „Nieko bloga nepadariau“. Tokiu atveju kyla klausimas: „O ką padarei gero?“. Juk tikrai buvo atvejų, kai reikėjo nebūti pasyviam netylėti, reaguoti į šalia matomą blogį. Tad mes, krikščionys ir netikintieji, visi žmonės, turėtume mobilizuotis geriems darbams, bendruomeniškumui ir pilietiškumui.
Ačiū Jums, Aiste, už kasdienį gerosios žinios skiepijimą. Tikiuosi, kad jūsų renginiai, populiarinantys saugų eismą, taps impulsu į jo kūrimą įsijungti ir daugiau piliečių. Keiskime savo aplinką ir pasaulį kartu.

Į viršų