Nelaikyk automobilio galios dominavimo priemone ar proga nusidėti. Taip skamba 5-asis Vairuotojo dekalogo įsakymas. Kunigas Algirdas Toliatas, Lietuvos policijos kapelionas, jį aptaria su labai įdomiu žmogumi – lenktynininku Benediktu Vanagu. Šis vienas universaliausių lenktynininkų Baltijos šalyse, pasiekęs įspūdingų rezultatų ralio, žiedinių lenktynių, ralio maratonų ir bekelės varžybų trasose, yra neabejingas kelio kultūrai ir aktyviai ją kuria asmeniniu pavyzdžiu.

A. Toliatas: Benediktai, esate vairuotojas, kuris tikrai žino, kas yra automobilio galia. Kažkada įstrigo Jūsų žodžiai, kad, norint laimėti Dakarą, bent pravažiuoti jį iki galo, nepakanka gero starto – reikia ir tęstinumo, ir geros komandos, ir gero finišo. Mes kasdieniuose keliuose, automobilių grūstyse, labai dažnai šauniai startuojame, deja, visai negalvodami apie finišą. Tad noriu paprašyti Jūsų, kaip lenktynininko, vairuotojo, keleivio, pasidalinti mintimis, kas yra greitis, startas ir finišas.
B. Vanagas: Palietėte labai plačią temą. Finišas yra pabaiga, bet tai greičiau filosofinė samprata – tikime, kad finišo nėra, kad tai tiesiog perėjimas į kitą egzistencijos būvį. Greičiausiai daugelis yra girdėję apie Dakarą – garsiausias pasaulyje sporto lenktynes. O man Dakaras – nebe lenktynės, o kelias, kurio metu turiu galimybę pažinti save. Visi turime iššūkių, jie mus supa kasdien, kiekvieną akimirką. Tai irgi yra lenktynės, ir jose labai nesunku pasiklysti ir prarasti tvarumą.
Puikiai pamenu savo pirmąjį Dakarą. Vykau atstovauti Lietuvai, jaučiausi esąs labai greitas – „tuoj tuoj visiems parodysiu, kaip moku“, galėjau garsiai ir skambiai sakyti, jog prastas karys, kuris nenori būti generolu. Manau, nemažai vairuotojų maždaug taip jaučiasi kasdien keliuose. Ir pats toks buvau.
O pirmoji pažintis su Dakaru mane nustebino. Tai yra, aš nustebinau pats save, nes mano jaunatviškas entuziazmas baigėsi tuo, kad pradėjau lėkti (perkeltine prasme, iš tiesų važiavome), daryti klaidas, pridariau labai daug. Dabar, po ketverių metų ir keturių finišų sudėtingiausiose planetos lenktynėse, tikrai žinau: visiškai nesvarbu, koks greitas esi vienoje lenktynių atkarpoje, svarbu, kaip nuvažiuosi visą kelią. Dakaro trasa – 10 tūkst. kilometrų. Gali be galo greitai nuvažiuoti 100, 200 kilometrų, o paskui susilaužyti koją, nusisukti sprandą, netekti gyvybės, tad anie greit nuvažiuoti kilometrai absoliučiai nieko nereikš. Rezultatas skaičiuojamas finiše.
A. Toliatas: Panašu į paskutinį teismą gyvenimo pabaigoje. Man labai patinka popiežiaus Jono Pauliaus II kvietimas būti ne sienomis, o tiltais. Yra nemažai žmonių, kurie sekmadieniais pamaldžiais veidais dalyvauja Mišiose, o išėję iš jų tampa sienų tarp žmonių statytojais. Tas pamaldumas neturi jokios reikšmės, jei elgesiu ir mintimis netapsime vienijančiais tiltų statytojais.
B. Vanagas: Tai tiesa. Anksčiau ir aš galėjau būti labai greitas trumpoje distancijoje. Pamažu atėjo suvokimas, kad tikslai, į kuriuos koncentruojiesi – kaip stotelės gyvenimo kelyje. Tokia stotelė – kaip nuotrauka, kurioje užfiksuotas tik vienas gyvenimo momentas. Prieš tai ir po to – visai kita realybė. Matau daugybę žmonių, kurie taip pat susitelkia į tokius tikslus-stoteles. Pats pradedu suvokti, kad tikslai ir kryptis mums reikalingi, bet svarbiausias yra kelias. Neišklysti iš jo padeda šoniniai atitvarai – mūsų vertybės. Mėgavimasis tuo keliu kiekvieną dieną ir yra mūsų esmė. Bent taip galvoju, baigdamas ketvirtą dešimtį. Kitais metais man sukaks 40.
A. Toliatas: Prisiminiau vieno žmogaus, sergančio mirtina liga, pasakojimą. Susidūrimas su tokia realija dažnai pažadina kitokį žvilgsnį. Tas žmogus kalbėjo kažkiek panašiai: gyvename tarsi skubėdami. Įkopti į kalną, padaryti karjerą, pastatyti namą, susikurti saugumą, pasodinti medį – atlikti tai, ko iš mūsų, atrodo, tikisi visi. Ir taip skubame, skubame. O įkopę į savo kalną suvokiame, kad svarbiausias buvo pats kopimas, kelionė, kelias. Mes lėkėme į tą kalną, pasiekėme finišą, bet to neišgyvenome. Lyg ir buvome kelyje, bet iš tiesų nebuvome. Nebuvo ten mūsų minčių nei širdies. Taip gyvenimas tampa negyvenimu, nes yra tuščias, neapgyventas. Ir toks gyvenimas suteikia labai daug progų nusidėti.
Grįžkime prie šios dienos temos. Kartais pagalvojame: nusidėjau – važiavau neprisisegęs diržo, viršijau greitį, gal net prie vairo sėdau išgėręs. Taip, tai nuodėmės. Didelės, nes gali pastūmėti iki savęs ar kito žmogaus suluošinimo, nužudymo. Nuodėmė yra pačiam taip daryti, o jei matai, kad kitas taip elgiasi, ir nieko nesakai, tampi nusikaltimo bendrininku.
Bet yra gerokai subtilesnių, lyg neapčiuopiamų ir nematomų, nuodėmių. Tarkim, išvažiuodamas iš šalutinio kelio kam nors užkišai mašiną. Jei kas nors taip pasielgė su tavimi – ėmei signalizuoti, gestikuliuoti. Savo automobilyje esi lyg nematomas, lyg tas anoniminis interneto komentuotojas, tad esi saugus ir manai galįs elgtis kaip tinkamas. Ir net nepajutai, kiek skausmo galbūt sukėlė tavo elgesys. Nebūtinai jis visada baigiasi avarija. Gali būti, kad žmogus, kurį sunervinai kelyje, blogos emocijos vedamas, mėgino ką nors nesaugiai aplenkti, ėmėsi pavojingo manevro, pagaliau, grįžęs namo, tiesiog išsiliejo ant namiškių, galbūt nepadarė tarnyboje darbų. Tad pagalvokime: neatsargiu veiksmu galime tapti mirties skleidėjais. Ir kaip praleisi tas keliolika minučių, sutaupytų viršijant greitį, nervingai važiuojant? Namie ant sofos, skaitydamas laikraštį?
Antra: taip važiuodamas, ne gyveni, o bėgi. Kaip į tą viršūnę. Tuo metu kelionė turėtų tapti mūsų bendrystės dalimi – tai yra bendravimas su kitais vairuotojais, pėsčiaisiais, dviratininkais, taip pat tais, kurie sėdi tavo automobilyje.
Benediktai, esate pasakojęs, kaip kelionės sėkmei svarbu bendražygiai, kaip rezultatas priklauso ne tik nuo vairuotojo, bet ir nuo šturmano, mechaniko, o labiausiai – nuo silpniausios grandies.
B. Vanagas: Taip, tiesa. Kiekvienas galime būti be galo stiprus. Tačiau veikdami išvien, drauge, tą rezultatą galime pagerinti daugybę kartų. Tad darniai veikianti komanda, žinanti, ką daryti, žinanti atsakomybę, gali sukurti stebuklą. Šį inžinerinį principą galima perkelti ir tautai: ji yra stipri tiek, kiek stipri silpniausia jos grandis. Kitaip tariant: visai nesvarbu, kad turi geriausią vairuotoją, tobulą šturmaną, puikius inžinierius, mechanikus, logistus ir greičiausią automobilį. Jei žmogus, keičiantis tavo automobilio ratą, tas žemiausios grandies darbininkas, neprisuks rato gerai, niekur nenuvažiuosi. Mes visi matuojami pagal silpniausią grandį, nes būtent ten atsitinka nelaimės arba tai, ko neplanavome. Tai veikia ir lenktynėse, ir komandiniame darbe, ir šeimoje, ir bendruomenėse.
A. Toliatas: Iš tiesų, ne veltui sakoma, kad teatras prasideda nuo rūbinės. Deja, dažnai užmirštame, kad vieni iš svarbiausių darbininkų, kuriuos reikia pastebėti, yra patys mažiausi. Atrodo patys mažiausi, pavyzdžiui, valytojos, atliekančios darbus, kurių niekas nemato. Bet Dievas ir yra būtent tas, kuris atlieka nematomus darbus ir tai daro gerai. Tuo metu mes, linkę nematyti mažųjų, kreipiame žvilgsnį į viršininkus, vadovus, vadinamąsias žvaigždes. Žinoma, visi žmonės svarbūs ir visiems reikia dėmesio. Bet neužmirškime mažiausiųjų. Ne dėl to, kad jie mažiausi – juos lengviausia pamiršti. Pavyzdžiui, nemaža visuomenės dalis linkusi pamiršti senjorus. Atrodo: jie jau nugyveno savo, atidavė, ką galėjo, tad kam bereikalingi. Bet, gyvenant su tokiu požiūriu, tik laiko klausimas, kada jaunimas pasakys: „Kam čia vargti ir stengtis, jei laukia tokia senatvė? Geriau emigruokime!“. O kaip dažnai darbovietėse elgiamasi su žmonėmis, kuriems likę dveji, treji metai iki pensijos? Kaip dažnai tokiais atvejais vadovai linkę į išvedžiojimus, kad darbovietė nėra senelių prieglauda ir panašius. Žinoma, galima įžvelgti tokiuose svarstymuose ir tiesos, bet, manau, vadovai tikrai galėtų į šią problemą žvelgti kūrybiškiau. Tai būtų susitelkimo į vienybę pavyzdys – giedame: „Vienybė težydi“. Deja, labai dažnai, deklaruodami tiesą, skaidrumą ir vienybę, elgiamės priešingai.
Jūs, Benediktai, esate kaip Vytis – stengiatės ne tik kitiems parodyti Lietuvą, bet ir patiems lietuviams atverti, kas mes esame. Manau, vėlgi viskas prasideda nuo požiūrio į silpniausius. Nuo to priklauso mūsų ateitis, mūsų Lietuvos Dakaro finišas: arba imame trumpąją grandį, išspaudžiame šimtui kilometrų maksimumą, o po mūsų – nors ir tvanas. Arba žvelgiame plačiau. Vėl grįžtame prie požiūrio klausimo. Ir saugaus eismo kultūra be jo neįmanoma. Jei mums nebus svarbu, kaip jaučiasi kitas žmogus, jei nebus svarbi gyvybė, gali nors dešimt dekalogų išleisti – niekas nesikeis, jei nebus pokyčių širdyje. Tad kaip pažadinti Vytį, snaudžiantį lietuvių širdyse?
B. Vanagas: Anksčiau, išvykstant į Dakarą, man bičiuliai plodavo per petį: „Šaunuolis, Benediktai. Jūsų parodysite Vytį pasauliui“. Bet per iššūkius ir, galima drąsiai teigti, per kančias, kurias mums ten sudėtingomis sąlygomis tenka patirti, atėjo suvokimas, kad viskas ne taip. Supratau, kad mūsų tikslas – parodyti Vytį lietuviams, kad lietuviai ir kitos tautos, gyvendamos po šiuo simboliu, įsižiūrėtų į jį ir perimtų mus vienijančias vertybes.
Ką matome žiūrėdami į Vytį? Turintį tikslą ir jo siekiantį profesionalą. Paprasta. Tai yra aiškus kelias, kuriuo einame. Apie Vytį dažnai kalbame kaip apie karį. Bet tuo tikslo siekiančiu kariu gali būti ir muzikas, ir verslininkas, ir dvasininkas – kas tik nori. Karys yra siekiantis tikslo, ir mes, būdami tokiomis asmenybėmis kaip Vytis, darbu pasauliui rodome, kas yra tikrieji lietuviai. Manau, Vytis yra išminties simbolis, ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė egzistavo dėl to, kad išmintingai elgėmės ir valdėme. Tokie ir yra tikrieji lietuviai.
A. Toliatas: O ką, Jūsų nuomone, galėtume vadinti Meistru, profesionalu?
B. Vanagas: Mano supratimu, profesionalas yra žmogus, kuris geba bent naudotis įrankiais. Rytų filosofija sako, kad profesionalui galioja dešimties tūkstančių taisyklė: kuo nors nuoširdžiai domiesi dešimt tūkstančių valandų, tada suvoki, kad nieko šioje srityje nebesuvoki, bet aplinka tave ima vadinti meistru, profesionalu, specialistu. Ką reiškia dešimt tūkstančių valandų? Paskaičiuokime. Tarkim, kasdien dešimt valandų skiriame mus dominančiai sričiai. Taip darome septynias dienas per savaitę, visus metus. Iš viso dirbome 3700 valandų. Minėtus 10 tūkst. pasiekiame per trejus metus ir esame profesionalai. Bet: ar įmanoma nuoširdžiai kuo nors domėtis 10 valandų per parą? Specialistai sako, kad žmogus pajėgus priimti naują informaciją tik dvi valandas per parą. Paskui tą informaciją reikia įsisąmoninti, apmąstyti. Tokiu atveju tapti profesionalu prireiks 15 metų. Bet esu įsitikinęs: tikrai verta siekti tapti savo srities geriausiu. Nes tada atsiveria visai kitas požiūris, didžiulės galimybės, įdomus ir orus gyvenimas.
A. Toliatas: Mėginu įsivaizduoti, kad taip pat tampama ir tikėjimo profesionalais. Žinoma, toks apibrėžimas skamba kiek dviprasmiškai, bet vis tiek – jei 15 metų kasdien po dvi valandas skirtume tikėjimo dalykams: skaitytume svetainę Bernardinai.lt, paklausytume Vatikano ar Marijos radijo. Po 15 metų tikrai būtume ekspertai. Tuo metu dabar šioje srityje daugelis slystame paviršiumi, kaip žvangantys cimbolai, ir nuomonės neturėjimas anaiptol netrukdo ją reikšti. Lengvai, bet kategoriškai. Nors dažnai nė nesuprantame, ką šnekame.
B. Vanagas: Turiu palyginimą. Tai buvo prieš 8-erius metus, ką tik įvykusi viena iš ekonomikos krizių. Man reikėjo patarimo, tad paskambinau bičiuliui, vieno iš bankų valdybos nariui. „Galėčiau tau padėti, – pasakė bičiulis, – jei padarytum mane savo verslo akcininku“. Toks atsakymas privertė susimąstyti. Tik tada suvokiau: kaip dažnai tampame patarėjais, neįsigilinę į reikalo esmę, matydami du, tris faktus iš dešimties ar šimto, net tūkstančio egzistuojančių. Kitaip tariant, kaip kažkas kitas man gali būti patarėju, jei skauda – man? Kai žmogus imasi patarinėti neįsigilinęs į situaciją, jau galima kalbėti apie abejingumą. O abejingumą, arba nuomonės turėjimą visais klausimais, galima vadinti nuodėme. Nuoširdžiai baiminuosi žmonių, turinčių nuomonę visiems gyvenimo atvejams, nes greičiausiai ji yra paviršutiniška, toks žmogus nežino, kaip yra iš tiesų.
A. Toliatas: Gal jam nė nesvarbu, kaip yra iš tiesų.
B. Vanagas: Galbūt. Dabartiniu mano supratimu, gauti patarimą ar rekomendaciją kokiu nors klausimu beveik neįmanoma. Nes patarti, rekomenduoti gali tik tuo atveju, kai į tą sritį esi labai gerai įsigilinęs. Čia turbūt ir yra esmė – atsakomybė už žodį, kurį ištari.
A. Toliatas: Atsakomybė už žodį – labai didelis dalykas. Mes taip lengvai svaidomės žodžiais. Vairuotojo dekalogo įsakymą, kurį šiandien aptariame, galėtume perfrazuoti ir taip: nelaikyk savo žinojimo, įsitikinimo galios ir dominavimo priemone. Prisiminkime, kas atsitiko su fariziejais – būtent jie, kurie geriausiai žinojo įstatymus, nukryžiavo Kristų, nukryžiavo Dievo žodį. Vadinasi, jie žinojo nepakankamai. Lyg ir buvo profesionalai, bet neįsigilino į esmę, liko paviršiuje. Nesugebėjo atpažinti Kristaus, gimusio prakartėlėje, gerosios naujienos, kuri atėjo ne pagal standartus. Nesugebėjo atpažinti gyvojo Dievo. Ne veltui Kristus atėjo prakartėlėje. Ir ne tam, kad parodytų: žiūrėkite, koks vargšas moku būti. Taip atėjo todėl, kad Dievas gimsta prakartėlėje – sunkiuose išgyvenimuose. Kalbėdamas apie Dakarą, minėjote pralaimėjimus, kurie verčia susimąstyti labiau, negu laurai, vedantys į atsipalaidavimą. Pralaimėjimas veda į susimąstymą, analizę ir mobilizuoja ieškoti bei eiti toliau. Taip ir prakartėlė, kupina nuolankumo, verčia ieškoti. Ieškojimas ir yra nuolankumas, o teisumas ir žinojimas gali tapti žudantys. To reikia saugotis. Prisiminkime, ką sakė Kristus, prieš plaudamas Petrui kojas: „Petrai, jei aš nenuplausiu tau kojų, tu neturėsi dalies su manimi“. Tai reiškia: jei nesuprasi, ką aš dabar darau su tavimi ir kartu nedarysi, niekada nebūsi mano valtyje. Galbūt turėsi gražią tiarą, būsi popiežius ir valdysi, kaip supranti, bet niekada nebūsi mano, niekada nebūsi alter Kristus ir nedarysi mano darbų. Petras yra Petras, kiek jis atspindi Kristų. Taip pat ir popiežius, vyskupai, kiekvienas kunigas ir kiekvienas tikintysis – kiek sugeba atspindėti Kristų, tiek jis ir yra.
Man patiko Jūsų, Benediktai, mintis, kad negali būti patarėju, netapdamas dalininku. Taip pat ir bažnyčioje: jei tikintysis netampa dalininku, išgyvendamas per save tikėjimo tiesas, viskas lieka tik teorija. Tokiu atveju tam žmogui nepradeda skaudėti, jis nepradeda rūpintis bendruomene ir bažnyčia kaip savo namais. Į bažnyčią ateina nusiteikęs: na, palinksminkite mane. Jei nepatiks – išeis į kitą. Tuo metu „dalininkas“ pirmiausia galvotų: „O ką aš dėl bendruomenės ir bažnyčios galiu padaryti?“.
Taip pat ir kalbant apie saugų eismą. Į radijo laidas, ir mano vedamas, skambina klausytojai priekaištaudami: „O kur policija buvo, kodėl to, ano nepadarė? Kodėl keliai nesutvarkyti, neapšviesti?“. Taip, trūkumus įvardinti būtina. Bet vėlgi: o aš – ką padariau? Ar tikrai išsirinkau pačias geriausias padangas, kad galėčiau saugiai važiuoti ir tinkamai, laiku stabdyti? Ar tikrai sąžiningai perėjau techninę apžiūrą? Ar tamsoje dėviu atšvaitą? Ar tikrai stengiuosi maksimaliai laikytis kelių eismo taisyklių ir kitus skatinu tai daryti? Ar esu kelių eismo dalyvis, ar tik kritikuotojas iš šalies?
Benediktai, esate patyręs eismo dalyvis. Prisijungęs prie Saugaus eismo memorandumo, dalyvaujate įvairiose akcijose. Ko, Jūsų nuomone, reikėtų, kad visi galėtume tapti aktyviais saugaus eismo kultūros kūrėjais?
B. Vanagas: Patarti nelengva. Žinome posakį „Mylėk artimą kaip pats save“. Perfrazuodamas sakyčiau, kad artimo meilė prasideda nuo savęs. Jei savęs nepažįsti, negerbi ir nemyli, kaip gali duoti meilę kitam – nežinodamas, kas tai yra. Todėl privalai save pažinti ir mylėti, ir tik tada, kai žinosi, koks tai jausmas, galėsi dalintis su kitu.
Taip pat kelyje. Kelių eismo taisyklės prasideda nuo kiekvieno iš mūsų. Kai kiekvienas suvoksime: seguosi saugos diržą, esu kultūringas eismo dalyvis, laikausi bendro susitarimo, kuris vadinasi „Kelių eismo taisyklės“, ir visai nesvarbu, ar policininkas mato, – prasideda visi didieji pokyčiai. Kai tapsi pavyzdžiu, sektinu, kiekvienas kitas taip pat pradės nuo savęs. Lietuvoje tikrai pagerėjęs saugos diržų naudojimas. Dabar labai retai pamatysi žmogų, nesisegantį saugos diržo. O prieš keliolika metų situacija buvo visai kitokia. Jei tada būtume paklausę piliečio, ar verta segtis saugos diržą, būtume išgirdę teigiamą atsakymą. O kodėl pats nepradedi nuo savęs? Geru pavyzdžiu pasektų ir kiti.
Jei kasdien į savo įpročių skrynelę pridėtume po naują gerą dalyką, per metus sukauptume 365 dorybes.
A. Toliatas: Labai konkretu. Tarkim, kas savaitę (nes kas dieną turbūt įmanoma tik profesionalams) pasirenkame vieną naują gerą įprotį ir visą savaitę jį realizuojame apmąstydami. Tarkim, vieną savaitę vis prisimenu: „Reikia segtis diržą“. Kitą – neviršyti greičio. Trečią – nevairuoti išgėrusiam, ketvirtą – tamsoje segėti atšvaitą. Penktą – prieš sėsdamas ant dviračio, užsidedu šalmą. Šeštą – vairuoju kultūringai, neskubėdamas. Jei kas savaitę išsikeltume panašų tikslą ir nuolat apie tai pamąstytume, žodis taptų kūnu.
Esu minėjęs išmintingo žmogaus, kurio viena iš darbo sričių – kova su korupcija, mėgstamiausią šios kovos metodą. Jis jį vadina „lovos metodu“: rytą nubundi, keliesi iš lovos, pažvelgi į veidrodį ir sakai: „Nuo šiandien – nebevogsiu“. Toks metodas puikiai tiktų ir kelių eismo taisyklėms. Atsikeli rytą ir – „Nuo šiandien neviršysiu greičio, vairuodamas nekalbėsiu telefonu nerašysiu žinučių. Skleisiu kultūrą keliuose. Galbūt kiti taip nesielgs, bet aš elgsiuosi, nes esu atsakingas prieš Dievą ir tuo tikiu. Noriu, kad gyvenimo Dakaro finiše, stodamas prieš Dievą, galėčiau pasakyti: „Prabėgau gerą kovą. Sėjau pagarbą ir kultūrą kelyje. Stengiausi pagelbėti artimam, dariau, kas priklausė nuo manęs“.
Praėjusį kartą aptarėme Vairuotojo dekalogo įsakymą, primenantį būtinybę pagelbėti avarijos aukai. Taip, mes nuolat skubame, lekiame, turime reikalų. Bet, pamatę nelaimę, sustokime, kad galėtume Bendrajam pagalbos centrui pranešti kuo konkrečiau,kas nutikę, kokios pagalbos reikia. Jei matome, kad vietovė paini, ir gelbėtojams gali tekti ieškoti nelaimės vietos, pabūkime, kol jie atvyks. Galbūt dėl to pavėluosime savo reikalais, bet padėsime išgelbėti žmogaus gyvenimą. Benediktai, esate pasakojęs nutikimą, kaip vijotės merginą, norėdamas įteikti jai atšvaitą.
B. Vanagas: Tai atsitiko prieš kelerius metus. Esu lenktynininkas, turiu vanago akis, bet tąkart važiavau prastai apšviestu keliuku. Ruduo, apniukę, šlapia, lyja, ir automobilio žibintai, nors techniškai tvarkingi, neapšviečia aplinkos taip gerai, kaip turėtų. Tad vos nepartrenkiau merginos – ji ten bėgiojo. Vadinasi, rūpinasi kūnu, nori būti graži, sveika, ir tai pagirtina. Bet pamiršo pasirūpinti, kad būtų matoma. Tik laimingo atsitiktinumo dėka jos nenumušiau, nors važiavau paisydamas kelių eismo taisyklių. Automobilyje visada turiu atšvaitų – tam atvejui, jei sutiksiu žmogų, kuriam atšvaitas padės būti labiau matomam. Būdamas džentelmenas, sustojau šį ženklą įteikti merginai. Ji, aišku, išsigąsta – tamsu, sustoja juodas visureigis, išlipa vyras, visko galima tikėtis. Tad nusprendžia padidinti tempą. Aš leidžiuosi iš paskos. Gerai, kad esu fiziškai patikimas bėgikas. Pasibėgiojome truputį, bet atšvaitą jai įteikiau.
A. Toliatas: Šią istoriją turėtų prisiminti ne tik bėgiojančios merginos, bet ir vyresnės, solidžiai, bet be atšvaitų keliaujančios į pamaldas.
B. Vanagas: Atšvaitų turėtų nepamiršti ir tamsius drabužius vilkinčios vienuolės. Ir joms esu jų įteikęs.
A. Toliatas: Tad nepamirškime atšvaitų. Jų galima ir pas parapijų kunigus nemokamai gauti. O jei ne nemokamai – gyvybė bet kokiu atveju daug brangesnė. Pagaliau tai mūsų išganymo klausimas. Tad būkime budrūs, pradėkime nuo savęs, o jei ir kitu pasirūpinsime, būsime Dievo akivaizdoje nuveikę didelius dalykus ne tik žodžiais, bet ir savo buvimu, gyvenimu.
Ačiū Jums, Benediktai, už nuoširdų pasidalinimą. Tikiuosi, tai prisidės prie kultūros keliuose kūrimo. Tikiu, kad vis labiau užsidegsime mada skleisti kultūrą keliuose ir žingsnis po žingsnio tapsime gražesni, šviesesni ir vieningesni po Vyčio ženklu.
B. Vanagas: Būkite saugūs ir išmintingi gyvenimo kelyje.

Į viršų