Rugsėjo ir mokslo metų pradžia – gera proga pakalbėti apie saugų eismą ir ypač vaikų saugumą mūsų gatvėse bei keliuose. Šia tema Marijos radijo darbuotojas Liutauras Serapinas kalbasi su kunigu Algirdu Toliatu, Lietuvos policijos kapelionu, ir Vilniaus apskrities kelių policijos pareigūne Aistė Dijokaite.

L. Serapinas: Tema tradicinė, bet sudėtinga, nes vis turime naujovių. Be to, kalbėdami šia tema, paliečiame ir tuos, kurie buvo sužeisti, sužaloti, kitaip nukentėję per eismo įvykius, tuos, kurie liko patyrę didžiulę skriaudą, nes buvo sužalotas ar net žuvęs artimas žmogus. Pradėjau graudžiai, bet gal nėra taip blogai? Gerbiamas kunige, ar iš tiesų reikia taip graudžiai pradėti?
A. Toliatas: Iš tiesų saugaus eismo tema labai daug kartų girdėta – kaip „Tėve mūsų...“. Bet vis grįžtame prie jos, nes žūčių keliuose dar nemažai. Labai norėtųsi, deja, neįmanoma padaryti, kad jų nebūtų visiškai. Bet pasistengti, kad nelaimių keliuose sumažėtų, galime.
Kartojasi tos pačios bėdos, kaip antai alkoholio vartojimas. Kita didelė bėda, gal net didesnė (nors lyginti labai sunku, gal nė nereikėtų), yra greitis. Lėkdami nebesugebame tinkamai reaguoti, priimti tinkamą sprendimą, ir net važiuodami idealiai, bet greitai, pasitaikius ne tokiam atidžiam eismo dalyviui, nesugebėtume suvaldyti situacijos. Ir tragedijos akivaizdoje jau nebesvarbu, kieno ta kaltė.
Žmonių žūsta kone kasdien. Ką rodo statistika? 365 metų dienos ir beveik tiek pat žūčių. Bet eismo saugumas – mūsų bendras reikalas, o rugsėjis – geras metas jį prisiminti: baigiasi atostogos, daug žmonių, atsipalaidavusių, laimingų, grįžta iš sodybų, kaimų, pajūrių į miestus, į transporto spūstis, ir tas atsipalaidavimas ne vienam gali daug kainuoti. Be to, į didmiesčius suvažiuoja studentų, daugelis neįpratę prie tokių transporto srautų, tad gali sukelti ir eismo įvykių. Dėl to rugsėjį, prasidėjus mokslo metams, net labai patyrę vairuotojai turėtų būti itin atidūs.
Džiaugiuosi, kad šiandien su mumis Aistė Dijokaitė, labai daug dirbanti eismo kultūros srityje – jos saugaus eismo klasėje visus mokslo metus lankosi mažieji eismo dalyviai. Vaikai dar atviri ir imlūs, tad jiems šis tas iš pamokėlių lieka. Ir tėvelius pamoko. Na, visi puikiai žinome, kaip dera elgtis kelyje, bet anaiptol ne visada taip elgiamės. Pavyzdžiui, žinome, kad negalima vairuojant kalbėtis mobiliuoju telefonu. Bet kalbamės. O su vaikais taip neišeina – jiems „negalima“ ir reiškia „negalima“.
L. Serapinas: Vairuojant automobilį ar motociklą, kalbėti telefonu draudžiama. O rūkyti cigaretę prie vairo – galima, nors ji yra ugnies ir svaiginimosi šaltinis. Ar logiška?
A. Dijokaitė: Sakyčiau, kad vairuodami neturėtume imtis jokios papildomos veiklos – nei rūkyti, nei kalbėti telefonu, nei bendrauti su keleiviais. Žinau, yra damų, kurios geba vairuodamos ir makiažą pasidaryti, ir nagus nusilakuoti. Bet vairuojant visas dėmesys turėtų būti skiriamas keliui ir saugiam eismui.
A. Toliatas: Jūs teisi. Kelyje blaško ne tik rūkymas, bet ir toks šventas dalykas kaip rožančiaus kalbėjimas. Atrodo, kas čia tokio: klausomės Marijos radijo ir dalyvaujame maldoje. Bet įsivaizduokime: taip paskęstame maldoje, kad kažką paskandiname kraujo klane. Vien dėl to, kad buvome išsiblaškę ir ko nors nepadarėme. Tad kartais ir šventi dalykai gali būti ne tokie šventi, jei suvalgo dalį mūsų dėmesio.
Prasidėjo rugsėjis, grįžo į mokyklas vaikai, suvažiavo studentai. Kokių žinių šia proga turime vairuotojams?

EISMAS 00020
A. Dijokaitė: Grįžusieji ir dar atvažiuosiantieji į didmiesčius, visi keliaujantieji turėtų prisiminti: nuo šiol gatvėse ir keliuose vaikų gerokai daugiau. Ir rugsėjo pirmosiomis savaitėmis, kol vaikai paskirstys laiką, pripras prie aplinkos, jiems reikia ypač daug dėmesio. Vaikai, paaugliai stoviniuoja prie pėsčiųjų perėjų, viešojo transporto stotelėse, traukia būreliais iš mokyklų, yra vis dar išsiblaškę, užsiplepėję. Tad vairuotojams reikia būti ypač atidiems keliuose ir teritorijose, kur yra mokymo ar ikimokyklinio ugdymo įstaigų. Čia įrengti įspėjamieji ženklai „Vaikai“, tad vairuotojai turėtų ne tik paisyti saugaus greičio, bet ir imtis papildomų atsargumo priemonių. Kaip sakoma kelių eismo taisyklėse – jei teritorijoje yra vaikų arba neįgaliųjų, vairuotojui būtina imtis papildomų atsargumo priemonių. Tad vairuotojai turi būti pasirengę bet kada sustabdyti transporto priemonę. Pastebėjau, kad daugelis vairuotojų į daugiabučių kiemus įlekia gana dideliu greičiu, nė negalvodami, kad kiemai pilni vaikų. Rugsėjį daug vaikų leidžia laiką kiemuose – vaikštinėja, važinėja dviračiais, tad vairuotojai turi būti ypač atsargūs ir prisiminti: gyvenamosios zonos teritorijose, taigi ir kiemuose, pirmenybė teikiama pėstiesiems, ir vairuotojai turi juos saugoti. Būkime atsargūs, kai, statydami automobilį, važiuojame atbuline eiga. Praleiskime pėsčiuosius, kurie, statant automobilį atbuline eiga, yra už mums nugaros. Kartais geriausia išlipti iš automobilio, kad įsitikintume, jog tikrai ten nėra mažamečių vaikų, nes jie iš už automobilio tiesiog nematomi.
Juo labiau būkime atsargūs prie pėsčiųjų perėjų. Kartais vairuotojai tiesiog užvažiuoja ant perėjų. Taip trikdomas pėsčiųjų eismas, tad matydami, kad už perėjos susidarė automobilių grūstis, sustokime prieš pėsčiųjų perėją. Ypač būkime atidūs ten, kur eismas abipusis, kelių juostų. Pirmajam automobiliui sustojus, šalia važiuojantysis turi būti pasirengęs sustabdyti transporto priemonę. Ar reikia priminti – vairuotojams nedera gąsdinti per gatvę einančių pėsčiųjų ir jiems netrukdyti.
Atskiras klausimas – vaikų psichologija. Daug nelaimių įvyksta dėl to, kad vairuotojai nesuvokia, jog vaikai ir fiziškai, ir psichologiškai skiriasi nuo suaugusiųjų. Vaikai mažesni, tad sunkiau pastebimi. Be to, mokslininkai atkreipia dėmesį, kad kai kurie vaikai iki 12 metų neskiria kairės nuo dešinės, dėl to jiems sunkiau suvokti, iš kurios pusės atvažiuoja automobilis. Vaizdas, mums matomas aiškiai, vaikams gali atrodyti lyg migloje. Ir abstraktus pasakymas „įsitikinti“ vaikui ne visada aiškus, tad, užuot sakę, „įsitikinti, kad eiti per gatvę saugu“, vaikui patarkime „matyti, kad vairuotojas sustojo jo praleisti“. Kad žingsnis į pėsčiųjų perėją būtų tikrai saugus.
Vairuotojams, vežantiems savo arba kaimynų, pažįstamų vaikus, noriu priminti, kad vaikai iki 135 cm ūgio turi sėdėti specialiose kėdutėse. Aukštesnius nei 135 cm vaikus sodiname į sėdynę ir segame saugos diržu taip, kad diržas juostų mažąjį keleivį per petį ir per juosmenį – ne per kaklą ir pilvą.
Užmiesčio kelyje, privažiuodami autobusą, pažymėtą vaikų vežimo skiriamuoju ženklu, įjungtais avariniais šviesos signalais, arba mokyklinį autobusiuką įjungtais oranžiniais švyturėliais, pristabdykime savo transporto priemonę ir būkime pasirengę sustabdyti, jei vairuotojas ar lydintis asmuo norėtų per gatvę pervesti vaiką – vaikas iki 10 metų turi teisę būti pervestas į kitą gatvės pusę. Be to, tikėtina, kad vaikų gali išbėgti iš už automobilio priekio ar galo. Tad, pravažiuodami pro tokią transporto priemonę, būkime ypač atidūs.
A. Toliatas: Palietėte svarbų dalyką. Žinome, kad būtina sustoti prieš pėsčiųjų perėją. Ir pirmiausia turėtume galvoti ne apie save, o apie kitus keliauninkus, ypač vaikus – jie gali netikėtai išbėgti į gatvę, gali neskirti kairės nuo dešinės. Tad vairuotojai turėtų būti budrūs ir galvoti apie pėsčiuosius. Ypač rugsėjį, pirmąjį naujų mokslo metų mėnesį.
O ką galėtumėte patarti tėveliais ir mokytojams?
A. Dijokaitė: Vaikų saugumas labai priklauso nuo suaugusiųjų požiūrio ir pastangų. Kad mažieji kelyje būtų saugūs, suaugusieji turėtų juos ne gąsdinti nelaimėmis, o mokyti įžvelgti pavojus ir jų išvengti. Tėveliai – pirmieji vaikų mokytojai ir didžiausi autoritetai, tad jų pavyzdžiu seka vaikai. Jų elgesys kelyje yra tėvų elgesio atspindys. Jei tėveliai kartą parodys vaikui netinkamą pavyzdį, vaikas jį nuolat kartos savarankiškai, ir tai gali kainuoti sveikatą ar gyvybę. Todėl, pradedant vaikams lankyti mokyklą, keičiant gyvenamąją vietą ar mokymo įstaigą, prieš išleisdami atžalas į kelią, tėvai turi jas paruošti: mažuosius pamokyti, o vyresniesiems patarti, kaip elgtis gatvėje. Patarimai, nuolatinis domėjimasis ir kontrolė reikalingi ne tik rugsėjo pradžioje. Kelionė į mokyklą ir iš jos – labai svarbi vaiko gyvenimo dalis. Pirmiausia ji turėtų būti suplanuota, ir vaikas turėtų atsikelti ankstėliau, kad gatvėje nereikėtų skubėti – nelaimės vaikus ištinka būtent per skubėjimą. Išaiškinkime, kad gatvę galima kirsti per perėją – požeminę, įrengtą virš kelio, reguliuojamą ar nereguliuojamą. Jei perėjos nėra, gatvę galima pereiti sankryžoje. Nesant nei perėjų, nei sankryžos, eiti per kelią galima tik įsitikinus, kad pereisime saugiai.
Ausinukai ar telefonas – visai netinkami daiktai gatvei. Čia turėtume klausytis tik gatvės muzikos. Priėję prie gatvės, siekime akių kontakto su vairuotoju. Tai pats svarbiausias dalykas, kurį turi padaryti vaikas, kad saugiai pereitų gatvę. Tad, priėję prie gatvės, pažvelkime į vairuotoją, palaukime, kol šis sustos, ir tik tada keliauja per gatvę.
Tėvai ir pedagogai turėtų atkreipti dėmesį, kad kartais pernelyg pasitikima saugumu pėsčiųjų perėjose. Jos – anaiptol ne pati saugiausia vieta, nes vairuotojų pasitaiko išsiblaškiusių, kalbančių telefonu, neblaivių. Tokie nepastebi einančiųjų per pėsčiųjų perėją, kad ir degant žaliai šviesoforo šviesai. Tad visi eismo dalyviai, ir vaikai, ir suaugusieji, turėtume įprasti, prieš žengdami į perėją, apsidairyti ir palaukti, kol automobiliai sustos praleisti pėsčiuosius.
Keliaujantieji viešuoju transportu turėtų prisiminti: pavojinga stovėti stotelėje prie pat važiuojamosios dalies krašto – taip neatsargiai stovintieji (ypač aukštesni paaugliai) rizikuoja būti užkliudyti pravažiuojančio transporto veidrodžio.
Įlipę į viešąjį transportą, jei yra vietų, atsisėskime. Jei nėra vietų, laikykimės už turėklų abiem rankomis. Negerai, jei viena ranka užimta žaidimais, o ausyse ausinukai – tokiu atveju vaikus gali užkliudyti kiti keleiviai, kurių prašymo praleisti vaikai neišgirdo. Būdami viešoje erdvėje, paisykime ir kitų interesų. Jei, važiuodami viešuoju transportu atsisėdome, galime klausytis muzikos ar žaisti telefonu.
Mokykliniais autobusiukais vaikai turėtų keliauti tik sėdėdami, prisisegę saugos diržais. Tėvai ar artimieji, pasitinkantys iš mokyklos grįžtančius vaikus, turėtų jų laukti tik toje gatvės pusėje, kur vaikai išlips. Nes vaikai, per dieną pasiilgę artimųjų, dažnai itin staigiai šoka pas juos per gatvę, visai pamiršę saugumą.
Kol orai šilti, vaikai leidžia laiką gatvėse ir kiemuose, važinėdami dviračiais. Tad noriu priminti: šalmas dviratininkui privalomas, reikalingas bei madingas, ir mokslininkai jį sukūrė tokį, kad kuo geriau apsaugotų nuo smūgio dviratininko galvą.
Savarankiškai gatvėmis ir keliais dviračiu gali važinėti paaugliai nuo 14 metų, išmokę saugaus eismo taisykles. Nuo 12 metų tai leistina tik turintiesiems dviratininko pažymėjimą. Lydimas suaugusiojo, gatvėmis ir keliais dviračiu vaikas gali važiuoti nuo 8-erių. Jaunesniems saugu važinėti stadionuose, kiemuose, miško takeliais.

EISMAS 00017
L. Serapinas: Daugelis iš mūsų mobiliaisiais telefonais galime kalbėtis nuo ryto iki vakaro, ir nė nesvajokime, kad vaikai gatvėse nesinešios aktyvių mobiliųjų telefonų. Trumpa istorija: einu Vilniaus Senamiesčiu į Marijos radiją. Greta žingsniuoja mergina. Ausyse – ausinukės, kažkur interaktyviai dalyvauja. Bet nepastebi vilkinti išvirkščias kelnes! Tad telefonai bus ir toliau rimtai naudojami, ir kartais būtent jie taps liūdnų įvykių priežastimi. Ką daryti? Kalbate, kad vaikai gatvėse ir keliuose turi būti orientuojami. Bet vėlgi Vilniuje teko matyti: eina tėvelis, jo mažas vaikas tipena iš vienos pusės, kitas dar mažesnis – iš kitos, vienoje tėvelio rankoje mobilusis telefonas, kitoje – krepšys. Tėtis žengia gatve, nes šaligatvyje daug žmonių. Vienas iš jo vaikų taip pat žengia gatve, kitas šaligatviu. Tad klausimas: gerbiama komisare, nuo kelerių metų vaikas gatve gali eiti, nelaikomas tėvelių ar kito lydinčio asmens už rankos? Ir kelerių metų vaikas gali eiti gatve vienas?
A. Dijokaitė: Kelių eismo taisyklėse nenurodoma, nuo kelerių metų vaikai gatvėse ir keliuose gali vaikščioti savarankiškai. Kai kuriose valstybėse, kaip antai Anglijoje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose, vaikai iki dešimties ar 12-os metų apskritai negali savarankiškai dalyvauti eisme – tik lydimi suaugusiųjų. Na, o jūsų minėto tėvelio požiūris į vaikų saugumą tikrai netinkamas. Mano tėvai, kiek pamenu, mane visada vedžiojo šaligatviu ir tik iš tos pusė, kuri toliau nuo važiuojamosios dalies.
A. Toliatas: Ačiū Jums už pastabas tėveliams ir mokytojams. Dalykai žinomi ir akivaizdūs, bet jei apie juos nekalbėsime, o dar geriau – nerodysime asmeninio pavyzdžio, rezultato nebus. Prisiminkime tai, kai kertame gatvę degant raudonai šviesai – mus mato vaikai, nesvarbu, savi ar svetimi. Kokį Kristaus liudijimą jiems duodame? Juk mums svarbi gyvybė ir Dievo įsakymas „Nežudyk“. Paskui ateina pas kunigą išpažinties: „Oi, kunigėli, niekuo nenusidėjau...“. Bet ir blogas pavyzdys gali būti žudantis.
A. Dijokaitė: Nebūkime abejingi. Jei matome prie perėjos, kad vaikas, užsižiūrėjęs į telefoną, gal pokemonus gaudantis, nieko aplink nematydamas žengia į gatvę, mandagiai išsakykime jam pastabą, pakvieskime gatvę pereiti saugiai.
A. Toliatas: Mandagiai, nemoralizuodami. Būkime piliečiai – matydami pavojingą situaciją, nepraeikime pro šalį. Prisiminkime gerąjį samarietį, sustojusį prie sumušto žmogaus, pro kurį praėjo ir kunigas, ir levitas. Būsime kaip jie, jei, matydami situaciją, kuri gali pasisukti pavojingai – gali būti išprovokuota avarija, sužalota žmonių, praeisime pro šalį. O užkirsdami kelią pavojui galime tapti geraisiais samariečiais.
Žinoma, žmonės keliavo ir keliaus, ausinukų nei išmaniųjų telefonų neatsisakys, ir galbūt 99 kartus iš 100 vaikui pavyks sėkmingai, nors ir nelabai saugiai pereiti gatvę. Bet gyvenimui sugriauti pakanka vieno karto. Tad būkime budrūs ir atsargūs.
Vėl ilgėja tamsus paros metas, vakarais tampame mažiau pastebimi, tad nepamirškime atšvaitų. Vėlgi – jų nenešiodami, galime išprovokuoti avariją, kurioje bus nukentėjusiųjų. Tad ir atšvaitai, kaip ir pareigūnės minėti šalmai, yra reikalingi ir madingi. Ir vaikams, ir suaugusiesiems, ypač senjorams. Būkime vieni už kitus atsakingi, pasirūpinkime, kad atšvaitų turėtų mūsų mamos, močiutės, kolegės.
Rugsėjo 25-ąją minime Keliautojų dieną. Turime jai skirtą gražų policijos, Bažnyčios ir Kelių direkcijos projektą, tad kviečiu prisijungti. Šiai dienai skirtos Mišios vyks ne vienoje bažnyčioje, Šventojo Ignoto – kaip esame įpratę, 12 val., po Mišių – šventė bažnyčios kieme. Ateikime į Mišias, bet, svarbiausia, nebūkime abejingi, telkimės ir darykime, ką galime, kad būtų kuo mažiau avarijų, kuo mažiau nukentėjusių vaikų ir suaugusiųjų. Kartu kurkime saugumą keliuose.

Į viršų