Tęsiame pokalbių apie Vairuotojo dekalogą ciklą. Šįkart Lietuvos policijos kapelionas kunigas Algirdas Toliatas su pašnekovais – Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos direktoriumi Egidijumi Skrodeniu ir Tarptautinių ryšių ir Komunikacijos skyriaus vedėja Egle Nemanyte – aptaria šeštąjį Vairuotojo dekalogo įsakymą: su meile įtikink jaunuolius ir ne tik juos nesėsti prie vairo netinkamos būklės.


A. Toliatas. Šeštas iš dešimties Dievo įsakymų – itin sudėtingas. O Vairuotojo dekalogo šeštasis – ne draudžiantis, o liepiantis veikti. Su meile įtikinti kitus – esančiuosius greta, artimuosius – būti ne stebėtojais, o veikti. To reikia dažnai. Antai sėda žmogus, pavartojęs alkoholio, pavargęs ar šiaip netinkamos būklės, prie vairo. Ir beveik nebūna, kad niekas to nematytų – mato namiškiai, kaimynai, draugai. Bet nedrįsta nieko sakyti. O tai dažniausiai veda į tragediją. Tad mūsų sąmoningumas ir blaivumas – turiu omenyje ne tik alkoholį, bet ir atsakomybę – gali apsaugoti nuo visokių blogybių ir, svarbiausia, išgelbėti gyvybę.
2009 m. Lietuvos automobilių kelių direkcija buvo viena iš projekto „Saugokime vieni kitus kelyje“ pradininkių. Projekto tikslas – atsiliepiant į vieną iš Bažnyčios dokumentų, išleistą Popiežiškosios migrantų ir keleivių sielovados tarybos, bylojantį apie saugią kultūrą keliuose ir jos brandinimą, puoselėjimą, kartu su policija ir Bažnyčia sujungti jėgas kultūrai keliuose ugdyti. Per tą dešimtmetį gerokai sumažėjo žūčių keliuose, akivaizdžiai gerėja vairuotojų, keleivių, visų, esančių kelyje, kultūra. Kas padarė didžiausią įtaką? Matyt, pirmiausia – kiekvieno iš mūsų sąmoningumas ir supratimas, bet labai svarbi kiekviena iniciatyva.
Eglė Nemanytė projekte aktyviai dalyvavo nuo pat pradžių, apvažiavo turbūt visus bažnytinius atlaidus, buvo ten, kur didžiausia santalka žmonių – bendravo, dalijo atšvaitus, leidinius.
Egle, kaip jaučiate šį projektą – kas Jums pačiai įstrigo? Kas pavyko? Ir galbūt kas nors nepavyko taip, kaip tikėjotės?
E. Nemanytė. Projektas „Saugokime vieni kitus kelyje“ vykdomas nuo 2009 metų. Jau apvažiuota daugybė parapijų, lankytasi įvairiausiuose atlaiduose, bendrauta su daugybe žmonių. Susitikimuose akcentuojame tai, kas kelia didžiausių problemų: saugaus greičio nepasirinkimą, saugos diržų nesegėjimą, vairavimą neblaiviems. Ir, žinoma, šiuo metu didžiausia problema, rudens-žiemos sezoną tampanti itin aktuali, – atšvaitų segėjimas. Platinome šią problemą nušviečiančius leidinukus, išdalinome daugybę atšvaitų. Manau, atšvaitų populiarinimas ir segėjimas pasiteisino apie 80 proc. Mums padeda ir dvasininkai, akcentuojantys parapijiečiams atšvaitų svarbą. Beje, vyresnio amžiaus žmonės, močiutės ar seneliai, atšvaitų ima ne sau, o vaikaičiams.
A. Toliatas. Tas krikščioniškas noras viską atiduoti artimui – iki paskutinio atšvaito.
E. Nemanytė. Taip, noras apsaugoti kitą. Bet kodėl ne save?
A. Toliatas. Mylėk artimą kaip pats save. Jei nenešioji atšvaito ir nerodai gero pavyzdžio, net, duodamas anūkui atšvaitą, įsakymo nevykdai – nemyli savęs. Iš ignoruojančiųjų atšvaitus esu girdėjęs įvairiausių tokio elgesio paaiškinimų, kaip antai „tamsoje nevaikštau“, „esu labai matomas“, „mano gabaritai dideli“ ir panašių. O ką rodo statistika?
E. Nemanytė. Ir mes girdime panašių argumentų. Kone kas antras vyresnio amžiaus žmogus sako: „Aš tamsoje nevaikštau“. Deja, statistika rodo kitką. Antai liepą per tris savaites žuvo du pėstieji, 77-erių ir 68-erių metų. Nė vienas iš jų neturėjo jokios šviesą atspindinčios priemonės – nei atšvaito, nei liemenės. Kalbant apie atšvaitų nešiojimą, turėtume įvardinti, kad čia pareigingiausi eismo dalyviai yra vaikai. Jie turi atšvaitų ir juos nešioja. O vyresnio amžiaus žmonės, kaip minėjome, linkę ignoruoti atšvaitus. Bet jie skrupulingesni saugos diržų atžvilgiu. Šiuo atveju būtent jaunimui, ypač keliaujančiam ant galinių automobilių sėdynių, reikėtų labiau save saugoti.
A. Toliatas. Matyt, vyresni žmonės jaučiasi labai išmintingi ir šviesūs, o kai taip jautiesi, nė atšvaito nebereikia. Bet iš tiesų atšvaitai – be galo svarbu. Tamsoje neturėdamas atšvaito, gali ne tik pats žūti kelyje, bet ir išprovokuoti didžiulę avariją, per kurią nukentėtų ar žūtų žmonių. Kartais taip ir nutinka. Ir ateina pas kunigą toks žmogus: „Nieko bloga nepadariau, nieko nežudžiau...“. Bet, nenešiodamas tamsoje atšvaito, tampi potencialiu pavojaus nešėju.
E. Nemanytė. Atrodo, turėtų veikti žmogaus savisaugos instinktas – gyventi noriu, tad turiu save saugoti. Tamsoje turėti atšvaitą, važiuodamas automobiliu, segtis saugos diržą. Nenoriu žūti, tad renkuosi važiuoti saugiai, nevažiuoju su vairuotoju, prieš kelionę vartojusiu alkoholio. Saugau ir kitą – neleidžiu vairuoti nesaugiai. Kartą po renginio Žemaitijoje važiuojame vėlai vakare, stebime, ar žmonės segi atšvaitus. Jei nesegi – dovanojame. Matome: pakele eina vyriškis, akivaizdžiai neblaivus. O sunkiasvorių automobilių srautas nenutrūkstamas. Sustojame, uždedame jam atšvaitą, bet akivaizdu, kad žmogui bus sunku pasiekti kelionės tikslą, tad pavėžėjame iki namų. Pamatę artėjantį automobilį, vyriškio artimieji išėjo jo pasitikti. Bet kaip jį apskritai tokios būklės iš namų išleido – tamsu, nesaugu. Manau, tai vienas iš atvejų, kai šiek tiek pritrūksta susikalbėjimo ir atsakomybės už kitą žmogų.
A. Toliatas. Kaip tokiais atvejais dažniausiai galvojama? Kad nieko bloga nenutiks. Gal ir neatsargu, bet daugybę kartų taip ėjau, ir viskas buvo gerai. Bet tas vienas kartas gali būti lemtingas. Kiekvienam iš mūsų. Tad, jei norime būti katalikais ne tik raidiškai, jei norime, kad Biblija taptų mūsų kūnu, įkūnykime ją konkrečiu veiksmu. Gali būti, kad pats vienas tokio žmogaus nesulaikysi – nepakanka jėgų, galimybių. Kvieskime pagalbą. Nebūtinai iškart policiją – pradėkime nuo kaimynų. Jei saugi kaimynystė nepajėgi, kvieskimės pareigūnus. Bet svarbiausia: nebijokime prašyti pagalbos padėti sustabdyti nelaimę.
Norite daryti gerus darbus? Minėti darbai geri, konkretūs. Norite askezės per gavėnią – susilaikyti nuo mėsos, diskotekų. Bet galima ir kitokia gavėnia – kai, norėdamas užkirsti kelią nelaimei, degini savo laiką, energiją, galbūt net gerą nuotaiką. Važiuoji keliu, matai, guli žmogus. Važiuoji ir nuvažiuoji. Nes sustojimas užima laiko. Gal nieko nenutiks? Grįžti atgal – žmogus pakelėje negyvas, šalia – policija. Tai baisu – galėjai išgelbėti žmogų, bet to nepadarei. Dažnai apie tai nesusimąstome. Ne dėl to, kad būtume blogi – tiesiog lekiame per gyvenimą, nė negalvodami. O jei prisiimtume daugiau atsakomybės? Prieš kurį laiką kalbėjausi su Kauno apskrities kelių policijos vadu: šiemet žuvo trys žmonės, visi tamsiu paros metu buvo mirtinai sužaloti, ir visi turėjo atšvaitų: vienas kišenėje, kita rankinuke, trečias turėjo degantį žibintuvėlį, bet kišenėje – gal rankos sušalo. Ir ta akimirka buvo lemtinga – kainavo gyvybę.
Beje, senjorai, atsainiai vertinantys atšvaitus, turėtų atkreipti dėmesį, kad anksčiau, prieš 20–30 metų, eismas nebuvo toks intensyvus, automobilių buvo mažiau, jie važinėjo lėčiau. Tada nenešiojome atšvaitų, bet ir poreikis buvo mažesnis. Dabar eismas gerokai intensyvesnis, tad patartina ne tik sau turėti atšvaitą, bet ir atsarginį. Kad galėtume kelyje pabūti geraisiais samariečiais. Sustokime prie žmogaus, kol jis dar nesumuštas, ir padovanokime atšvaitą. O jei turėsi atšvaitą padovanoti, tikėtina, kad ir pats jį nešiosi. Žinau, kad atšvaitų jau išdalinta daugiau, nei Lietuvoje gyventojų.

EISMAS 00004

E. Nemanytė. Rudenį ir žiemą praktiškai visą laiką tamsu. O paklausi žmogaus, ar turi atšvaitą. Turi, namie palikęs. Per renginius sutikome daugybę nuostabių šviesių žmonių. Kartais užsuka žmonės į mūsų palapinę, rodo atšvaitą: „Turiu, gavau per renginį, kunigas po Mišių davė“. Žmogus dažnai prisimena, iš kur tą atšvaitą gavęs, ir jį brangina. O kartais ateina žmogus, prisipažįsta pametęs atšvaitą, paprašo kito. Tokių gražių pavyzdžių daug.
A. Toliatas. Kolega, klebonaujantis Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčioje, yra pasakojęs, kokią akciją kartą surengė dirbdamas kaimo parapijoje. „Važiuojame su draugais, – pasakoja bičiulis. – Tamsu, ir paskutinę akimirką kelkraštyje švysteli žmogus – vos vos automobiliu užkabinome, bet pargriuvo. Sustojame, išlipame, puolame padėti. O pargriuvėlis, paaiškėjo, kad tai garbaus amžiaus močiutė, išsigandusi į kojas. Jauna turbūt taip nelakstė! Ir pabėgo. O aš, atsekęs, kuri iš parapijiečių taip buvo pakrikštyta, pradėjau akciją: už savo pinigus nupirkau atšvaitų ir kas sekmadienį juos dalinau, aiškindamas, kodėl svarbu atšvaitą tamsoje turėti. Po dviejų trijų mėnesių visi nešiojo atšvaitus – kunigo žodis galingas, žmonės, jį išgirdę, perduoda kitiems...“. Džiugu, kad yra kunigų, nuoširdžiai įsitraukiančių į saugaus eismo kultūros skatinimą.
Kaip saugaus eismo kultūra susijusi su tikėjimu? Jei nesukonkretiname dvasinių išgyvenimų, nerealizuojame jų kasdienybėje, jei žodis netampa kūnu – tuščias mūsų tikėjimas. Kunigai, vienuoliai, katechetai, tikybos ir dorovės mokytojai turi puikią auditoriją skleisti eismo kultūros žinią. Bet kaip pasiekti, kad ir žmonės taptų aktyvūs tos žinios nešėjai, patys ja gyventų ir skleistų? Tad klausimas Lietuvos automobilių kelių direkcijos vadovui: saugus eismas – Jūsų vadovaujamos įstaigos rūpestis, bet ar jūsų įstaiga čia vienintelė? Ar turite partnerių?
E. Skrodenis. Pradėti reikėtų nuo apibrėžimo, kas yra geras eismas. Šiuo atveju nepakanka to, ką tradiciškai įvardiname kaip saugų eismą, t. y. saugų ir kultūringą eismo dalyvių elgesį gatvėse ir keliuose. Be to, saugus eismas turi būti neteršiantis aplinkos, patogus, greitas. Be abejo, eismas turi būti saugus ir ta prasme, kurią daugelis iš mūsų pirmiausia deda į sąvoką „saugus eismas“. Jei pastarasis rodiklis šlubuoja, keliuose ir gatvėse daug avarijų, per jas žūsta ir sužalojama žmonių. Jei blogas eismo organizavimas, automobiliai išmeta daug teršalų, žmonės žūsta pamažu – laikui bėgant išsivysto plaučių vėžys, kitos ligos.
Lietuvos automobilių kelių direkcija yra atsakinga už eismo organizavimą, kelių plėtrą ir kitus dalykus, tad eismo saugumas yra neatsiejama mūsų organizacijos veikla. Eismas – sistema, kurią sudaro trys komponentai: žmogus, automobilis ir infrastruktūra (aplinka). Žmogus šioje sistemoje svarbiausias – jam turėtų būti pritaikyti keliai, infrastruktūra, automobiliai. Pirmiausia mūsų darbo objektas – keliai, infrastruktūra. Taip pat ir žmogus – tiek, kiek jį mokome, šviečiame, primename taisykles. Tuo metu policija dirba tiesiogiai su žmogumi – kontroliuoja, edukuoja; taip pat teikia pasiūlymų dėl automobilių tobulinimo. Bet pastaroji sritis iš esmės tenka Valstybinei kelių transporto inspekcijai prie Susisiekimo ministerijos. Mes, minėtos institucijos, esame partnerės.
Lietuvos automobilių kelių direkcija tiesiogiai atsakinga už tai, kad gatvės, keliai, pėsčiųjų takai būtų saugūs. Kaip minėjau, svarbiausias eismo komponentas yra žmogus, tad keliai ir automobiliai turi būti pritaikyti jo patogumui ir saugumui. Jau važinėjame gerokai modernesniais automobiliais, nei, tarkim, prieš dešimt metų: dabartiniai geba patys identifikuoti ženklus, mažinti greitį, esant kliūčiai sustoti. Infrastruktūra taip pat tobulėja. Lėčiausiai toje sistemoje keičiasi žmogus.
Kasdien peržiūrime statistiką: kiek užfiksuota eismo įvykių, sužalota ar žuvo žmonių. Universitete vienas profesorius mėgdavo kartoti, kad blogas rezultatas taip pat rezultatas. Mūsų specialistams šis posakis taip pat tinka. Nė vieno žuvusio ar sužaloto žmogaus – dirbame gerai. Ir norėtume, kad partneriais taptų visi žmonės. Pamąstykime, kaip mūsų geresnis elgesys galėtų paveikti aplinkinius ir bendrą rezultatą. Džiugu, kad visuomenė keičiasi, vis daugiau iniciatyvių žmonių, tad prie saugaus eismo kūrimo kviečiame pridėti įvairias organizacijas ir visus, kam tai rūpi. Sujungę pajėgas, sutaupome lėšų, gauname idėjų, pasiekiame geresnių rezultatų. Antai, skatindami nevairuoti išgėrusiems, visuomenę orientuojame į alkoholio vartojimo mažinimą apskritai. Tiesdami dviračių takus, populiariname sveiką gyvenimo būdą – automobilį iškeitus į dviratį ar vaikščiojimą, sumažėja kardiologinių problemų. Tad partnerystė, išauganti iš saugaus eismo, gali aprėpti kone visas gyvenimo sritis.
A. Toliatas. Kas ypač efektyvu skleidžiant saugaus eismo dvasią?
E. Skrodenis. Minties skleidimas ir elgesio keitimas – socialiniai dalykai. Socialinė reklama efektyvu. Kartais darome klaidą, mėgindami žmonėms perduoti užšifruotą žinią. Tokiais atvejais žmonės įžvelgia meninę, kultūrinę prasmę, bet neperskaito pačios žinios. Tad socialinėje reklamoje, ypač saugaus eismo, svarbu aiškiai pasakyti, kas atsitiks, jei elgsiesi netinkamai. Tarkim, važiuoji neprisisegęs diržu, stabdomas automobilis sustoja, o tu – važiuoji toliau. Per sėdynę, iki stiklo, pro kurį arba iškrenti, arba susižaloji ir žūsti. Pamenate reklamą su mergaite, kurioje buvo aiškiai parodyta: nesisegi diržo – iškrenti pro stiklą. Situacija dėl saugos diržų segėjimo pagerėjo – diržus segasi apie 90 proc. keliautojų, nes žmonės puikiai suprato, kas bus, jei elgsiesi kitaip. Taip pat ir dėl atšvaitų – reikia labai aiškiai pasakyti: neturėsi atšvaito – žūsi po automobilio ratais. Mokslininkai sako, kad įprotį galima suformuoti maždaug per mėnesį – tiek laiko reikia smegenims persiorientuoti, nepriklausomai nuo amžiaus. Kalbėdami apie saugų eismą, matome, kad įpročiui suformuoti gali prireikti ir penkerių ar septynerių metų. Žinoma, tai priklauso ir nuo noro, požiūrio, supratimo. Žmogus žūsta arba miršta tik kartą gyvenime, tad kiekvienam sunku suvokti, kad ir jo tas laukia, intuityviai galvojame, kad nelaimės atsitinka tik kitiems.
Labai pasiteisina inžinerinės priemonės. Ir efektas jaučiamas iš karto. Pavyzdžiui, kai žmonėms užblokuojama galimybė elgtis taip, kaip jie nori – mes, profesionalai, formuojame važiavimo trajektoriją, panaudodami saleles, žiedus ir pan., tad vairuotojas negali elgtis, kaip šauna į galvą, elgiasi taip, kaip kiti, tad yra lengvai prognozuojamas. Visi žino, kad kitas vairuotojas naudojasi tomis pačiomis taisyklėmis, tad eismas tampa sklandesnis, ir saugumas akivaizdžiai pagerėja.
A. Toliatas. Ne kartą teko girdėti kritikos dėl vadinamųjų gulinčių policininkų, kurių paskirtis – mažinti greitį, taip pat dėl žiedinių sankryžų įrengimo. Tokios priemonės pasitvirtina?
E. Skrodenis. Lietuvoje suburta saugaus eismo profesionalų komanda, analizuojanti ir stebinti kiekvieną sudėtingesnę situaciją, ir priemonės jai spręsti parenkamos taikliai. Žinoma, yra buvę klaidų, bet gyvename ir mokomės. Kartais tenka girdėti: pažiūrėkite, kaip gerai eismas sutvarkytas Skandinavijoje, Olandijoje. Bet tai, ką šiose šalyse matome, buvo kuriama 40–50 metų. Mes šioje srityje dirbame 25-erius metus, o aktyviai kuriame saugų judėjimą keliais tik apie dešimtmetį. Ir rezultatai puikūs. 2007 m. eismo įvykiuose žuvo 740 žmonių. Didžiulis skaičius, tad ėmėmės drastiškų priemonių, kaip antai greičio ribojimo. Kai greitis nedidelis, net įvykus avarijai žmonių nežūsta – tik apgadinami automobiliai, o žmonės, jei ir patiria sužalojimų, tai nesunkių. Labai svarbi automobilio techninė būklė. Lietuvoje šiuo atveju situacija prasčiausia Europoje – seniausias automobilių parkas, daug automobilių, neturinčių jokių saugumo priemonių. O žmonės, rinkdamiesi automobilį pirkti, sureikšmina geresnius ratlankius, gražesnę spalvą, bet nė nepaklausia, ar automobilyje yra veikiančios oro pagalvės. Tai irgi lemia didelį žuvusiųjų ir sužeistųjų avarijose skaičių. 100-ui eismo įvykių jį turime didžiausią, ir tai tiesiogiai priklauso nuo automobilio būklės. Situacija pamažu keičiasi, automobilių parkas gerėja, ir žmonės, rinkdamiesi pirkti automobilius, nori įsitikinti, kad visos priemonės juose veikiančios. Mes, kelininkai, suprantame, kad gera infrastruktūra, įrengti kalneliai, žiedinės sankryžos ir pan. neišsprendžia situacijos, susiklostančios dėl prastų automobilių ir kultūros stokos.
Įrengdami keliuose minėtas priemones, išsamiai analizuojame, kodėl ten kyla problemų, kaip organizuojamas eismas ir pan. Praėjus dvejiems trejiems metams, specialistų grupė analizuoja, kaip pasikeitė padėtis. Galbūt buvo pasirinktas ne pats geriausias sprendimas? Taip kaupiame patirtį, į kurią atsižvelgiame rengdami minėtas priemones kitose vietose. Pastarąjį dešimtmetį pasiekėme gerų rezultatų. Gerokai mažiau žmonių žūsta per eismo įvykius. Taip, daugiau nei 200 žuvusiųjų per metus yra daug. Bet nė vienai valstybei nepavyko per 9-erius metus pasiekti tokių rezultatų: žūstančiųjų keliuose per metus sumažėjo daugiau nei tris kartus. Tad minėtos priemonės tikrai padeda.
Bet kaip pačią efektyviausią ir svarbiausią iš jų įvardinčiau visų suinteresuotų institucijų bendradarbiavimą. Visi – kelininkai, policija, ministerijos, švietimo ir visuomeninės organizacijos, visuomenė – pradėjome suprasti, kas yra saugus eismas, kokį jį norime turėti, sujungėme pajėgas ir pradėjome dirbti kartu. Šio bendradarbiavimo rezultatas ir yra tinkamai parengtos priemonės, edukacinės programos, kiti sprendimai, vedantys į bendrą visumą.
A. Toliatas. Tad neskubėkime kritikuoti vienos ar kitos iniciatyvos, kaltinti vieni kitus. Kritika dažnai veda į susiskaldymą, o tai tiesioginis žudymas. Ne veltui Evangelija sako: palaiminti taikdariai. Kviečiu ne užmerkti akis ir nieko nedaryti, o sėsti prie stalo ir kalbėtis. Įvardinti konkrečius tikslus ir jų siekti. Taip turėtų elgtis ne tik vadovai – kiekvienas iš mūsų. Nes jei nors viena grandis dirbs neatsakingai, rezultato neturėsime.
Minėjote, kad priemonių efektyvumą vertina patyrę ekspertai. O ką daryti žmogui, kuris nėra ekspertas, bet gyvenamojoje aplinkoje mato dalykų, kurie atrodo keistini. Ar yra galimybė gyventojams pasidalinti su jumis nuomonėmis, pastebėjimais? Arba padėką parašyti, jei kokios nors įrengtos priemonės pasiteisino, veikia puikiai?
E. Skrodenis. Susisiekimo infrastruktūra labai reikalinga kiekvienam. Turime 21 tūkst. km valstybinių kelių, 50 tūkst. km vietinių, kasdien einame į mokyklas, parduotuves, darbovietes. Tad daugelis greičiausiai pagalvojame, kaip būtų galima patobulinti tą infrastruktūrą, kad tikslą pasiektume patogiau ir saugiau. Skatiname žmonių domėjimąsi, rekomendacijų teikimą ir visas nuomones įvertiname. Pastaruoju metu taikome naują praktiką: susitinkame su gyventojais, kad galėtume išklausyti jų nuomonių ir siūlymų. Žinoma, ir mūsų ekspertai ne visada gali priimti geriausius sprendimus, kad žmonėms būtų patogiau gyventi. Lūkesčius, kurie racionalūs, kainuojantys realius, o ne labai didžiulius pinigus, stengsimės įgyvendinti. Lietuvos automobilių kelių direkcija, įgyvendindama projektus už biudžeto pinigus, nori padaryti juos labai gerus, pritaikytus visuomenei, kad ji naudotųsi saugia infrastruktūra. Sulaukiame ir padėkų, pritarimo, taip pat kritikos. Dėl pastarosios būna visaip. „Kodėl delsiate, neįrengiate pėsčiųjų tako?“ – vis klausinėja. Įrengiame. Ir tada: „Kodėl būtent čia, pro mano namus visi vaikšto?“. Svarbiausia, kad esame auganti visuomenė, keičiamės.
A. Toliatas. Kartais žmonės pasiūlo priemonių, kurias įgyvendinti itin sudėtinga ar pernelyg brangu. O ir nauda abejotina. Vėlgi: kviečiu ne piktintis, kad jūsų idėja pasirodė nepriimtina, o vienytis vardan bendro gėrio.
Grįžkime prie socialinių reklamų. Kaip žinome, labiausiai paveiku tai, kas šokiruoja – mirtis, praradimai, nepatogūs įvykiai. Apie juos ir sukasi reklamų siužetai, tad atsiranda visokių nuomonių – tokios reklamos traumuoja vaikus ir pan. Tad socialinė reklama turi būti paveiki, efektyvi, nežeidžianti. Jūs rengiate projektą, į kurį ketinate įtraukti kuo daugiau žmonių, kad jie patys kurtų socialinę reklamą, taptų gerosios naujienos skleidėjais ir saugaus eismo ambasadoriais. Papasakokite apie tai.
E. Nemanytė. Kalbant apie socialinę reklamą, kilo problema: kūrėjai mums nepasiūlo tokios, kuri būtų ir paveiki, ir graži, ir tinkama rodyti bet kokio amžiaus žmonėms. Tad, norėdami atrasti iniciatyvių žmonių ir paskatinti juos kurti socialinę reklamą, sumanėme skelbti konkursą. Kviečiame visus norinčiuosius kurti socialines reklamas, vaizdo siužetus pačiais paprasčiausiais būdais, paprastas, suprantamas. Visi pateikti kūriniai bus skelbiame internete, socialiniuose tinkluose, o mes išrinksime geriausią ir pagaminsime ją profesionaliai. Tikiuosi, kad, sulaukę iniciatyvių žmonių pasiūlymų, subūrę komandą, pasieksime puikių rezultatų. Juolab iniciatyvių žmonių daugėja. Patiko neseniai perskaityta mintis: jei žmogus nenori nieko daryti, jis ieško priežasties. Jei nori dirbti, deda pastangas ir ieško geriausių būdų. Tad tikimės šią idėją išgryninti ir sulaukti rezultatų.
A. Toliatas. Daugiau informacijos – Lietuvos automobilių kelių direkcijos svetainėje http://www.lakd.lt. Linkiu visiems kartu kurti kultūrą, dalintis, skleisti gerąją žinią ir dvasingumą mūsų keliuose bei gyvenimuose. Būkime saugaus eismo ambasadoriais, burkimės ir veikime ne tik žodžiais, bet ir darbais, mintimis ir maldomis.

Į viršų