Paskutinį lapkričio sekmadienį minime Pasaulinę žuvusiųjų keliuose atminimo dieną. Ji mums svarbi – Lietuva pagal žūstančiųjų keliuose skaičių vis dar viena iš pirmaujančiųjų pasaulyje. Už tai esame atsakingi visi, ir padėtį galime keisti – malda, geru pavyzdžiu. Tad kviečiu prisiminti žuvusiuosius ir sužeistuosius keliuose, susiburti bendrai malda, kartu kurti dvasingą saugaus eismo kultūrą.

Žuvusiųjų keliuose atminimo diena minima nuo 2005-ųjų, kai Jungtinės Tautos ir Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė šią dieną pasauline. Jos tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į kasdien keliuose žūstančius ir sužalojamus žmones.
Džiugu, kad pastarąjį dešimtmetį žūčių mūsų keliuose sumažėjo. Bet tie liūdni skaičiai dar pakankamai dideli, ir viena iš to priežasčių – per daug vairuotojų, pamėgusių itin didelį greitį. Tai svarbiausias dalykas, dėl kurio įvyksta avarijų. Tarkim, prie vairo – patyręs vairuotojas. Blaivus, paisantis taisyklių, dėmesingas. Ir staiga pavojingai prieš jį išvažiuoja kitas vairuotojas – galbūt jaunas, nepatyręs, nedėmesingas, nes pavargęs ar apsvaigęs. Ir anas tvarkingasis vairuotojas, viską darantis itin profesionaliai, bet lekiantis milžinišku greičiu, paskutinę akimirką nebesuvaldys staigiai pasikeitusios situacijos. Žinoma, dėl tragedijos bus kaltas ne jis, o tas nedrausmingasis vairuotojas, bet padariniai bus skaudūs abiem, ir mažesnis „teisingojo“ greitis būtų padėjęs išvengti nelaimės ar bent sumažinti jos žalą. Tad kelyje turime ne tik paisyti eismo saugumo, bet ir būti dėmesingi bei budrūs ne tik už save, bet ir už kitus.
Esu pasakojęs draugų, pirmą kartą apsilankiusių Norvegijoje, įspūdžius: iš pradžių jie nemaloniai nustebo, kad toje šalyje visi itin lėtai važiuoja, niekur nesiskubina. Paskui ir lietuviai, pradėję važinėdami lėtai, ėmė mėgautis gražiais vaizdais, ramybe. Žinoma, grįžusiems į Lietuvą teko iš naujo derintis prie mūsų ritmo, nes pas mus visi apimti streso: greičiau, greičiau! Nors iš tiesų ne kažką taip skubėdami laimime – gal kelias minutes, kurias iššvaistome prie televizoriaus ar internete. O automobilyje, net stovėdami grūstyse, galime laiką paversti dvasingu – mintyse melstis, dėkoti Dievui, apmąstyti dienos įvykius, padaryti sąžinės ataskaitą. Tai nuostabus laikas pabūti su savimi. Jei kitų automobilių vairuotojai elgiasi nervingai, neleistinai manevruoja, mirksi šviesomis, tiesiog nepasiduokime provokacijoms, ir jos bus nuslopintos. Greičiausiai iš patirties žinote: pasidavę provokacijai, išvedusiam iš kantrybės vairuotojui nebespėsime atkeršyti, tad nuo mūsų kentės kiti. Kartais net į namus ar darbus tą irzulį nusinešame. Nors tereikia nedaug: praleiskime skubančius, leiskime išvažiuoti iš šalutinio kelio. Padarykime auką.
Juolab artėja adventas, aukos, pasininko laikas. Tad aukokime savo teisumą ir teisę važiuoti pirmiems. Įsivaizduokime: kiek būtų gerumo keliuose! Galite paklausti: ar kiekvienas, kuriam leisime važiuoti pirmam, yra to vertas. Nebūtinai, bet tai palikime Dievo teismui, o patys padarykime, kas nuo mūsų priklauso. Neteiskime, nelaukime, kad mums padėkotų, nesitikėkime, kad kitas žmogus pradės elgtis kaip mes. Nesitikėkime iškart pamatyti rezultatą, nes, kai tik pradedame jo vaikytis, iškart atsiranda pykčių, lūkesčio neatitikimų. Tada ir griūva mūsų gerumas kaip smėlio pilis, nes pastatytas ant ambicijų. Statykime gerumą ant Dievo – padariau, ką galiu, atidaviau visą širdį, ir esu nereikalingas tarnas. Padariau, kad būtų maksimaliai teisinga, gailestinga, laiminu visus, to vertus, dar labiau – nevertus, kad taptų verti. Įsivaizduokite, kiek ateitų gerumo!
Pirmiausia paminėjau vairuotojus, bet neturėtume pamiršti ir kitų eismo dalyvių. Statistika rodo, kad daugiausiai per eismo įvykius žūsta pėsčiųjų. Suprantama: automobilyje žmogus šiek tiek apsaugotas, o pėstieji ar dviratininkai – ypač pažeidžiami. Pėstiesiems tenka itin didelė atsakomybė: gatvę pereiti tik leistinose vietose, neskubėti. Greičiausiai girdėjote posakį: geriau keliolika minučių pavėluoti į renginį, nei keliolika metų per anksti iškeliauti į amžinybę. Pažįstama situacija: stovime prie sankryžos, mums dega raudona, kaip tyčia važiuoja „mūsų“ autobusas, tad lekiame per gatvę nesidairydami. Kas atsitiks, jei pavėluosime į autobusą? Keletą minučių palūkuriuosime kito. O jei per skubėjimą sukelsime į eismo įvykį? Greičiausiai būsime sužaloti, galbūt sunkiai, vairuotojas, mėgindamas išvengti avarijos, galbūt sužalos kitą žmogų. Dėl keliolikos sutaupytų minučių – ar verta? Kur nuskubėsime? Gal geriau, jei taip skubame, apskritai niekur neiti? Ne kartą esu pasakojęs, bet vis matau, kaip po Mišių žmonės lekia į visuomeninį transportą. Jei, pasimaitinę Dievo žodžiu, palinkėję vieni kitiems ramybės, ištaškome savo perlus ir lekiame į pykčius, spūstis, nepasitenkinimus, neapykantos išleidimą, tad ko verta Kristaus auka? Ar tikrai dalyvavome avinėlio puotoje? Ar tapome kaip Kristus? Ar tapome Kristaus dalimi, gyvąja duona kitiems? O gal tik išklausėme, pabuvome Mišiose, pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo, ir toliau gyvename, kaip gyvenę? Kokia nauda iš tos dvasinės puotos, jei likome, kokie buvę? Tad, jei nuo to priklauso mūsų amžinybė, gal verta pasistengti daugiau, pamąstyti, susimąstyti?
Atšvaitas – vienas iš svarbiausių dalykų pėstiesiems, ypač dabar, kai ilgas (ir dar ilgėja) tamsusis paros metas, ypač neapšviestose vietovėse, kaimuose, užmiestyje, kur vairuotojams žmogus sunkiau pastebimas. Turėti atšvaitą, ir ne vieną, svarbu gyvybiškai. Dar geriau – turėti ir žibintuvėlį. Kuo geriau būsime matomi, tuo labiau apsaugosime save ir kitus. Atšvaito segėjimą, kaip ir pasininką, kaip dovaną, auką, galėtume įtraukti į savo gerumo darbų sąrašą. Ypač tai galioja senjorams. O nenešiojantieji atšvaitų kaskart, eidami išpažinties, turėtų prisiminti 5-ąjį Dievo įsakymą „Nežudyk“ ir pripažinti: „Rizikavau gyvybe, rizikavau sukelti eismo įvykį ir pražudyti kitų gyvybių“. Pagalvokime, kaip jaučiasi vairuotojas, partrenkęs pėsčiąjį, nes šis tamsoje buvo nematomas. Kaip gyventi vairuotojui, pražudžiusiam žmogų tik dėl to, kad buvo tamsu, o pėsčiasis patingėjo užsidėti atšvaitą? Laikome save krikščionimis, o nė tokio minimalaus dalyko negalime padaryti dėl savęs ir artimųjų – mamos, tėčio, senelių, vaiko, anūko. Užuot juos peržegnoję, palaiminę, uždėkime atšvaitą ir patys užsidėkime – tai bus pats geriausias palaiminimas kelyje. Kaip kalėdinė dovana, kurią galima įteikti visada, bet ypač tamsiuoju metų laiku. Ne tik kaime ar užmiestyje, kur kelias itin prastai apšviestas. Atšvaitai reikalingi ir mieste. Naudinga turėti atsarginių, kad galėtume dovanoti neturintiesiems. Sutinkame žmogų be atšvaito ir klausiame: „Kodėl, bičiuli, rizikuoji gyvybe? Štai tau turiu atšvaitą. Ar nešiosi?“. Žinoma, negana tiesiog duoti atšvaitą, reikia ir pakalbinti žmogų. Kitaip šis dovaną greičiausiai tiesiog įsidės į kišenę. Ne kartą girdėjau policininkų pasakojimų, kad automobilio partrenktas žmogus net degantį žibintuvėlį nešęsis, bet tą akimirką, kai buvo numuštas automobilio, tą žibintuvėlį buvo tiesiog įsidėjęs į kišenę – ranką sušalęs. Arba: partrenktos moters rankinuke – net trys atšvaitai. Ar tai ne žmogžudystė? Ne aplaidumas? Tad padarykime, kas nuo mūsų priklauso. Nereikia versti kalnų – tiesiog užsidėkime atšvaitą, uždėkime kitam žmogui. Priminkime, kad, eidamas į tamsą, nepamirštų. Tarkim, atėjo kaimynė. Paklauskime, ar turi atšvaitą. Arba pažįstamas Mišiose – be atšvaito. Kodėl? Jei kiekvienas iš mūsų, pamatęs žmogų be atšvaito, paklaustų: „Brangusis, kodėl neturi? Galiu padovanoti“. Kaip pakeistume pasaulį aplink save! Ne tik žūčių keliuose sumažėtų – taptume kaip šeima, atsakingi vieni už kitus.
Dar vienas itin svarbus dalykas, susijęs su saugiu eismu, – vairavimas išgėrus. Jo padariniai – vairuotojo pažymėjimo praradimas, baudžiamoji atsakomybė, kiti nemalonumai. Kodėl žmonės vis tiek rizikuoja sėsti prie vairo išgėrę? Taip įaugę į kraują ir kultūrą, kad, jei patys nesusiimsime, nei policija, nei Lietuvos automobilių kelių direkcija, nei kitos šiuo klausimu dirbančios institucijos nepadės. Jos daug daro, bet problemą spręsti turėtų padėti Bažnyčia, bendruomenės, šeima. Dažniausiai žmonėms žinoma, kad jų artimas, pažįstamas, kaimynas, vairuodamas neblaivus daugybę kartų praradęs vairuotojo pažymėjimą, vis tiek, jo neturėdamas, sėda prie vairo. Kaip paveikti tokį asmenį? Kartais klaidingai manoma, kad pranešimas policijai būtų įskundimas. Ne, tai būtų atsakingas, pilietiškas poelgis. Juk toks žmogus, sėdęs prie vairo, gali ne tik save, bet ir nekaltą žmogų pražudyti. Tad, nepranešę policijai apie jo elgesį, tampame žmogžudystės bendrininkais. Negaliu pamiršti kurso draugo kunigo Janušo, kurį prieš keliolika metų pražudė girtas vairuotojas. Pažįstu amžinatilsį Janušo seserį – kasmet ateina užsakyti Mišių už brolį. Jai tebeskauda. O tam vairuotojui – nieko. Nežinau, kas jo širdyje, bet kaip su ta kalte gyventi? Šis atvejis – vienas iš daugybės Lietuvoje.
Ir man yra buvę, iki šiol ant širdies guli: važiuoju sutemus iš užmiesčio. Matau: keliu eina žmogus, vos gali įžiūrėti. Girtas visiškai. Galvoju: truksiu kelias minutes – reikėjo tik skelbimą palikti, grįšiu ir pavėžėsiu tą žmogų. Palieku skelbimą, grįžtu ir matau: policijos švyturėliai, dirba pareigūnai, avarija, žmogus – partrenktas. Praėjo vos kelios minutės. Ar padariau, ką galėjau? Ne. Be galo gailiuosi.
Daugiau nei 70 proc. avarijų sukelia išgėrę vairuotojai. Tad būkime sąmoningi: pamatę neblaivų asmenį, sėdantį prie vairo, iškart skambinkime Bendrosios pagalbos telefonu 112. Esame kalbėję: šio centro darbuotojai būtų dėkingi, jei žmonės ne tik praneštų apie įvykį, bet ir kuo tiksliau nusakytų vietą, palauktų, kol atvyks pagalba. Suprantama: visi turime reikalų, tad dažniausiai, pamatę nelaimę, surenkame 112 ir nuvažiuojame savais keliais. Bet tada, kai misija pašaukia, atidėkime tuos reikalus, nebūkime poncijais pilotais, nusiplaunančiais rankas. Galime padaryti daug gerų dalykų, ir tai bus mūsų geriausia ir gražiausia auka Dievui.
Šaunu, kad jau įpratome segtis saugos diržus priekinėse automobilio sėdynėse. Jie būtini ir sėdintiesiems gale. Ypač greitkeliuose, kur, avarijos atveju, žmonės daužomi kaip kriaušės. Tačiau ir mieste neprisisegęs žmogus labai skaudžiai gali trenktis į stiklą. Mieli tėveliai, vežkite vaikus tik specialiose kėdutėse arba prisegtus diržais. Puiku, kad vaikai lankosi saugaus eismo klasėse ir patys jau įspėja: „Tėti, sustok, dar nespėjau prisisegti“. Ir mes, suaugusieji, būkime sąmoningi – mus stebi ir mokosi vaikai.
Dar vienas dalykas – pėstieji, kertantys gatvę neleistinose vietose, degant raudonai šviesai. Ar vaikai, matydami, kad taip daro tėvai, elgsis kitaip? Sakote, kad gatvėje nederamai elgiatės tik eidami vieni. Ar mažesnė tenka atsakomybė, jei blogą pavyzdį rodote kitiems vaikams? Kiek Lietuvoje krikščionių? Jei visi jie keliuose elgtųsi atsakingai – kiek gyvybių išsaugotume ir kokį gerumą aplink sukurtume!
Beje, vienoje šalyje mačiau gražią patirtį (žinau, kad mėginta ją perkelti į vieną iš mūsų miestų, bet kol kas nelabai sėkmingai): senjorai, norintys prisidėti prie saugaus eismo kūrimo, budi prie mokyklų tomis valandomis, kai eina vaikai, ypač pradinukai. Pamatęs, kad iš mokyklos išėjo vaikų, senjoras, nešinas STOP ženklu, išeina į sankryžą ir pristabdo eismą. Tos šalies statistika rodo, kad nelaimių prie mokyklų labai sumažėjo. Kodėl ir mums nepasitelkti senjorų, galinčių, tarkim, kartą per per mėnesį kelias valandas pabudėti sankryžose? Tad, mieli senjorai, Trečiojo amžiaus universiteto šviesuoliai, „Bočiai“, kitų organizacijų ir parapijų žmonės, pamąstykime apie tai. Nieko nekainuotų, o kiek gyvybių galėtume apsaugoti.
Minint Žuvusiųjų keliuose atminimo dieną, kviečiu prisiminti ne tik aukas, bet ir jų artimuosius. Rasti tiems žmonėms laiko, skirti dėmesio, paguosti, sustiprinti. Palaikyti, suteikti vilties. Tuštumos, likusios išėjus artimam žmogui, niekas negali užpildyti. Tačiau paskambinkime žuvusiųjų artimiesiems per Kalėdas, kitas didžiąsias šventes. Taip, sunku rasti jiems žodžių, neaišku, kaip elgtis. Bet nesibaiminkime, net kai nežinome, ką sakyti. Ateikime, pabūkime šalia, išklausykime. Būkime pečiu, ant kurio žmogus gali išsiraudoti, ir duokime galimybę, atsispyrus nuo tos uolos, bandyti eiti į priekį. Geriausia malda už žuvusiuosius – gyventi. Manote, mūsų žuvę ar mirę artimieji labai džiaugiasi, iš Dangaus matydami mus liūdnus, paniurusius, be gyvybės? Tik pasininkaujančius, atgailaujančius? Nesąmonė! Jie norėtų mus matyti laimingus ir mylinčius. Ar norėtume, kad mylimas žmogus kentėtų ir būtų nelaimingas? Ne, norėtume jį matyti laimingą, kupiną gyvenimo, tęsiantį darbus, einantį į priekį. Tad geriausia, ką galime padaryti už žuvusius artimuosius, – gyventi dvigubai, ir už juos. Džiaugtis ir už juos. Daryti dvigubai gerus darbus. Įsivaizduokime, koks taptų pasaulis, jei mes, užuot verkšlenę ir pykę, kritikavę, imtume ir darytume. Žinoma, neįmanoma žmogui, praradusiam artimąjį, vienareikšmiškai pasakyti: „Neverk“. Tuštuma lieka kaip bedugnė, tad bus ir ašara, ir sunkus laikas, kai reikės paliūdėti. Bet vis dėlto, atsispyrę į Dievo begalybę (visa gyvena Dievuje), nelikime tame liūdesyje. Tai pragariškas dalykas, įtraukiantis į blogumo liūną, ir tada viską pradedame matyti pilkai, nebematome kito žmogaus, negalime jam padėti. Tad geriausia malda už žuvusiuosius ir mirusiuosius yra gyvenimas. Geri darbai, šiluma, pagaliau saugus eismas. Tad trečią lapkričio sekmadienį, minėdami žuvusiuosius keliuose, duokime priesaiką keliuose elgtis saugiai, kurti pagarbos, pasitikėjimo, gailestingumo kultūrą. Padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso. Paminėkime tą dieną parapijoje, bažnyčioje taip, kad visi mūsų metai taptų pilni tos maldos. Kristus sako: „Esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas“. Kristus šventina mūsų gyvenimo kelią, kad mes šventintume savo kelius ir sutiktus žmones. Tad pašventinkime juos – sutiktus pėsčiuosius, dviratininkus, motociklininkus...
Ir ypač skausmingas dalykas, kurį norėčiau aptarti: avarijų kaltininkai. Kiek jų, sukėlusių avariją ir pabėgusių, palikusių sužeistus žmones. Avarijų kaltininkus veikia stresas, baimė, ir nė vienas nežinome, kaip reaguotume šoko ištikti. Tad pirmiausia padrąsinkime vieni kitus elgtis atsakingai ir prisiimti atsakomybę, kad ir kas nutiktų kelyje. Jei atsitiko nelaimė – padėk, iškviesk pagalbą, padaryk maksimaliai, ką gali. Nebėk! Kiek atvejų, kai žmogus, sukėlęs eismo įvykį, pabėga ir dar sau kokią žalą padaro. Iš baimės – „nužudžiau žmogų, buvau išgėręs, sėsiu į kalėjimą“ – pakelia prieš save ranką. Kad ir kas nutiktų, taip elgtis nevaliai – negalima kelti rankos nei prieš save, nei prieš kitus žmones. O mes neskubėkime smerkti, nuteisti. Geriau auginkime atsakomybę. Anaiptol neteigiu, kad prieš avarijų kaltininkus turime užmerkti akis. Bet, kaip minėjau, eismo įvykių sumažės tik tada, kai mums taps gėda elgtis neteisingai. Kai pasikeis visuomenės mentalitetas, kai, užuot kaltinę vieni kitus (labai mėgstame pirštais badyti, ką padarė ar nepadarė tas ar anas, koks kaimynas blogas, kur žiūrėjo policija ir politikai), imtume ir padarytume viską, kas nuo mūsų priklauso. Jei kiekvienas susitvarkytų savo daržą, galėtume kalnus nuversti. Beje, kaip veikia negatyvios nuostatos? Jungtinėse Amerikos valstijose buvo atliktas tyrimas su moksleiviais. Atrinkus dvi vienodo lygio moksleivių grupes, viena iš jų mokytojams buvo pristatyta kaip itin talentinga, kita – kaip visiški nevykėliai. Po kiek laiko paaiškėjo, kad „talentingieji“ padarė didžiulį progresą, o „nevykėliai“ nusivažiavo visai. Mat mokytojų supratimas persidavė mokiniams: „talentingieji“ išlaisvino talentus, o „nevykėliai“, vertinami kaip negabūs, tapo visiškai atšiaurūs. Ir mūsų gyvenimuose žvilgsnis turi labai didelę galią. Kaip Jėzus Kristus muitininką Matą padarė apaštalu, taip ir mes galime pakelti žmogų iš purvo. Kas Kristaus laikais buvo muitininkai? Parsidavėliai, kolaborantai, verti paniekos. O Kristus pažvelgė į Matą ir įžvelgė jame dalelę Dievo vaiko. Matas anaiptol nebuvo tobulas. Bet Kristus sugebėjo paliesti, suvirpinti tą stygą, ir žmogus pakeitė savo gyvenimą. Dažnai sakome: jis – toks žmogus (komunistas, skundikas, dar koks nors), ir nieko nepakeisi. O mes neteiskime. Taip, daugelio dalykų nepakeisi. Sunku pakeisti per gyvenimą susiformuotus žmogaus įpročius, charakterį. Bet darykime, ką galime, neklijuodami etikečių. Kas mums davė teisę vieną ar kitą žmogų pasmerkti, užklijuoti jam etiketę? Tad ir neteiskime. Taip, galbūt tas žmogus gyveno neteisingai, blogai padarė tą, aną, trečią. Bet ir jis sukurtas pagal Dievo paveikslą. Kaip atrasti ir suvirpinti tą stygą? Kur to netikėlio gerumo Achilo kulnas, kurį palietus žmogus pasikeistų? Pamėginkime taip žvelgti į kitus žmones. Turėtume gerumo liūną.
Beje, kokių gražių dalykų sužinojau, išėjus knygai „Gerumo liūnas“! Pasirodo, liūnas, pelkė yra Žemės kepenys, valančios vandenį, ir didžiulė šių laikų tragedija, kad žmonės, norėdami turėti efektyvios žemės ir ją produktyviai dirbti, numelioravo 90 proc. pelkių – ne tik Lietuvoje, ir visame pasaulyje. Kas dėl to atsitiko? Buvo pažeisti gėlieji vandenys, tad yra šalių, visiškai neturinčių vandens – taip sudarkyta ekosistema. O pelkės buvo gyvybės šaltinis: per sausrą ten drėgna, susiformuoja lietaus debesys, be to, pelkė filtruoja orą, atlieka daugybę gerų dalykų. Pabandykime pakeisti žvilgsnį ir pažvelgti, kaip Dievas žiūri. Arba kaip Donkichotas: „Nežiūrėk į žmogų, koks jis yra. Žiūrėk, koks turėtų ir galėtų būti“. Dievas taip žiūri į kiekvieną žmogų.
Šventasis Tėvas yra išleidęs dokumentą, kuriame įvardinti trys svarbūs dalykai: pirma – žinoti taisykles, antra – veikti pagal jas ir trečia – veikti taip, kad jos taptų mūsų gyvenimo būdu. Jei taip gyvensime, mūsų šalis taps krikščionybės liūnu, Kristaus galva, kuri perkeis mūsų piktumą. Taps gyvosiomis kepenimis, kurios pakeis mūsų žvilgsnį iš pikto, kritikuojančio į akis, matančias gerumą kituose, kuriančias ir laiminančias. Tada iš Lietuvos niekur nesinorės emigruoti, o norvegai skubės į Lietuvą, nes čia, nors atlyginimai nelabai dideli, gyventi taip gera, kad niekur nesinori išvažiuoti.


Kun. Algirdas Toliatas
Lietuvos policijos kapelionas
Šaltinis: Marijos radijas

Į viršų