Visų keliautojų globėjas yra šventasis kankinys Kristoforas. Keliaujančiųjų ir vairuotojų globėjo diena minima liepos 25-ąją. Istorikų duomenimis, šventasis Kristoforas (gr. Kristaus nešėjas) gimė Kanaane, istoriniame Artimųjų Rytų regione, ir gyveno trečiajame amžiuje – ankstyvaisiais krikščionybės laikais.


Jis buvo paimtas į nelaisvę romėnų kariuomenės, kuri šiame regione vykdė karinę kampaniją. Jaunasis Kristoforas tapo romėnų garnizono Sirijos Antiochijoje kariu. Čia jis, susipažinęs su krikščionimis, pats tapo vienu iš jų. Apie 251 metus šventas Kristoforas buvo nukankintas.
Daugelį pirmųjų šventųjų gaubia legendos, ne išimtis ir šventas Kristoforas. Populiariausia viduramžių legenda pasakoja, kad jis buvęs stiprus, stotingas vyras, net 2,3 m ūgio. Siekęs tarnauti tik galingiausiam pasaulyje valdovui, kuriam galėtų pasiūlyti savo jėgą ir ištvermę. Iš pradžių jaunuolis aukojęsis karaliui – manęs, kad šis galingiausias. Pamatęs, kad iš tiesų karalius silpnas ir lengvai nugalimas, tarnystės atsisakęs. Vėliau Kristoforas trumpam parsisamdęs šėtonui, bet netrukus pamatęs, kad šis bijąs maldos, tad supratęs, kad velnias taip pat esąs silpnas, ir atsisakęs jam tarnauti. Galų gale Kristoforas apsigyvenęs pas atsiskyrėlį, kuris jį išmokęs tarnauti Viešpačiui – Pasaulio Valdovui – DIEVUI. Bet gyventi vien tik aukomis ir maldomis šiam milžinui nepakakę. Tada atsiskyrėlis jam pataręs per upę nešioti silpnus žmones, neįstengiančius perbristi gilios ir sraunios upės, kurioje nėra kelto. Pakrantėje nuolat sustodavę būreliai žmonių. Kartą pernešti per upę Kristoforo paprašęs mažas vaikelis. Kristoforas kantriai jį nešęs, bet kuo arčiau buvęs kitas krantas, tuo vaikelis daręsis sunkesnis. Kilusi smarki audra. Pavargęs ir suprakaitavęs Kristoforas nešęs vaikelį iš visų jėgų, o kai pagaliau pasiekęs kitą krantą, vaikelis pasisakęs esąs Kristus ir nešąsis viso pasaulio sunkumus. Tada Kristoforas supratęs, kad fizinė jėga nieko nereiškianti – esanti dar stipresnė, dvasinė jėga. Matydamas Kristoforo ištvermę ir milžinišką jėgą, jį nusamdyti panoręs ciesorius. Tačiau Kristoforas, pažinęs galingiausią valdovą Kristų, kurio visą gyvenimą ieškojęs, tarnauti ciesoriui atsisakęs. Tai užrūstinę ciesorių, Kristoforas buvęs suimtas, įmestas į kalėjimą ir visaip kankinamas: deginamas karšta geležimi, guldomas ant įkaitinto geležinio suolo. Galų gale jam buvusi nukirsta galva.
Šv. Kristoforas, per upę nešęs Jėzų, laikomas visų keliautojų – lakūnų, vairuotojų, geležinkelininkų, keltininkų, jūrininkų – globėju. Paprastai šis šventasis vaizduojamas brendantis per upę, pasirėmęs lazda, ant pečių nešantis Kūdikėlį Jėzų.
Daugelis iš mūsų mėgstame keliauti. O jei nekeliaujame, tai mėgaudamiesi skaitome ar žiūrime žadą gniaužiančius pasakojimus. Nes kiekviena kelionė – tarsi mažytis mūsų gyvenimo atspindys. Kupinas nuostabių atradimų ir praradimų, pasiekimų ir nuopuolių. Kai būna sunku, atrandame draugus. Deja, tenka ir plyštančia iš skausmo širdimi išsiskirti. Kelionėje pradedame suprasti gyvenimo taisykles, kurias ne visuomet norėjome pripažinti, o kai kada net ir patys susikuriame jas, padedančias žengti į priekį. Kelionėje neišvengiamai pažįstame vargą, nepriteklių, tad įvertiname, ką turime namuose. Pažindami kitus kraštus, labiau pažįstame ir savo krašto grožį. Išmokstame taikytis su sunkumais. Taip, tarsi Kristoforai, brisdami per gyvenimo upę su vis didesne metų našta ir patirtimi, suprantame, kad ne viskas nuo mūsų priklauso, kad ir kokie dideli bei stiprūs būtume. Galų gale suprantame, kad nesame palikti vieni, kad šalia visuomet yra Jis, saugantis mus ir globojantis.