Koks Komunijos skonis? Tokį klausimą dažnai užduoda vaikai, besirengiantys Pirmosios Komunijos sakrametui. Vaikai tebėra smalsūs, atviri pasauliui ir pasirengę jį pažinti visais penkiais pojūčiais. Jiems dar gerokai gyventi iki to laiko, kai pradedi nebepasitikėti savo penkiais ir ieškoti šešto, septinto pojūčio, „vidinio balso“, dar balaižin ko. Klausdami apie Komunijos skonį, vaikai turi omenyje tą nedidelį baltą vaflinį paplotėlį, kurį per Mišias gauna tikintieji, einantys Šventos Komunijos.

Šio klausimo, tik iš pirmo įspūdžio labai paprasto, dažnai sulaukia ir kunigas Algirdas Toliatas, Lietuvos policijos kapelionas. Ir atsakymu į jį buvo apdovanoti ne tik vaikai, bet ir visi, kurie gegužės 15-ąją, Sekminių sekmadienį, susirinko į Mišias Vilniaus Švento Ignoto bažnyčioje.


Iš pat ryto sekmadienio dangus nežadėjo nieko gero, šaltas gegužės lietus nebuvo smarkus, bet merkė taip, kad keliolika minučių pastovėjus lauke imi dairytis, kur čia jaukiai įsitaisius ir karštos kavos susiradus. Tuo metu Šv. Ignoto bažnyčios prieigose veiksmas jau kaip reikiant įsisukęs. Tuoj tuoj prasidėsiančios šventės jaudulys buvo persikėlęs ir į greta įsikūrusią Lietuvos technikos biblioteką – reikėjo slėptis nuo lietaus, ir kunigas Algirdas rado gerą išeitį. Gal bent vienas kitas iš šventės dalyvių panors dar ne kartą sugrįžti į šią biblioteką su jos šimtamečiais koridoriais ir požemiais.
Einantieji Pirmosios Komunijos, šventiškai pasipuošę, su katechetu Tomu derino paskutinius štrichus. Kaip laikyti Pirmosios Komunijos žvakę? Ką atsakyti kunigui priėmus Komuniją? Jums tik atrodo, kad tokie ir panašūs dalykai pernelyg paprasti ir neverti dėmesio. Juo labiau stebint gausiam būriui mamyčių, tėvelių, močiučių, senelių...
Vilniaus apskrities Kelių policijos valdybos pareigūnė Aistė Dijokaitė vedė vaikams pamokėlę apie saugų eismą. Tėveliai klausėsi sostinės policijos psichologės paskaitos.
Mokytoja ekspertė Nijolė Kezienė su mažaisiais aktoriais repetavo spektakliuką, kuris jau po geros valandos buvo parodytas susirinkusiesiems į šventę. Linksmas nuoširdus pasirodymas dar kartą patvirtino, kiek nedaug reikia spektakliui: tik geranoriškai nusiteikusių žiūrovų, nuoširdžių spontaniškų dalyvių ir išmintingo patyrusio režisieriaus. Na, dar svarbu, kad kūrinio tema būtų aktuali. O ji tokia ir buvo – ŠEIMA, nes gegužės 15-ąją minėjome ir Šeimos dieną.
Kas kas, o kunigas Algirdas tikrai puikiai supranta: jei nori, kad tavo žodis būtų išgirstas, jis turi būti pritaikytas ir suprantamas adresatui. Tad šįkart pamokslas buvo kaip niekad trumpas – juk šventės dalyvių laukė dar tiek daug įspūdžių.
Kai po Mišių, išklausę nedidelį, nenuobodų Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos pirmokėlių choro koncertą (vadovė mokytoja E. Pliopienė), išėjome į lauką, pamatėme, kad lietus liovęsis, pro debesis švysčioja saulė. Taip ir maga išmėginti specialiai į šventę atvažiavusius Lietuvos kelių policijos tarnybos motociklus, paglostyti dar visai mažą, nė vienos dresūros klasės nebaigusią belgų aviganiukę Arlę. Ji pasirodė esanti rimta konkurentė policijos bičiuliui Amsiui, bet jis irgi buvo populiarus. Arlę dresuojanti Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro Kinologijos valdybos pareigūnė Rasa Gradickienė papasakojo, kad baigusi specialius mokslus Arlė bus pasitelkiama nusikaltėliams sulaikyti ir narkotikų paieškai.
Subalansuota vaikams, bet labai patraukti tėveliams pasirodė dar viena pramoga: paprastas prietaisas, sudarytas iš poros lazdelių ir virvelės, milžiniškiems muilo burbulams išpūsti.
Bažnyčios salėje, kur koncertavo populiarus jaunimo atlikėjas Jurgis Didžiulis, buvo sausakimša.
Dar vienas svarbus visų švenčių atributas yra vaišės. Buvo, kaip be jų. Milžiniškas Pirmosios Komunijos tortas ir kiti skanumynai (ačiū pareigūnų profsąjungai). Žinoma, kad nesveika, bet labai skanu:) Bet gardžiausio patiekalo titulas šįkart turėtų tekti žirnių košei, kurią Valstybės sienos apsaugos pareigūnai virė čia pat mobilioje virtuvėje. Norinčiųjų paragauti košės eilė driekėsi visą šventės laiką.
Tų, kurie dar turėjo jėgų įspūdžiams, laukė filmas visai šeimai kino teatre „Pasaka“.
Ar nepamiršome, nuo ko pradėjome šį pasakojimą. Prisimename: klausimu, koks Komunijos skonis. Dabar galime atsakyti: Komunija yra dalijimasis. Dalijimasis gerumu, šiluma, atjauta. Ir džiaugsmu. Kalbant apie pastarąjį, ypač tinka kunigo Algirdo pamėgtas pasakymas, kad geriausia daugyba yra dalyba. Be dalijimosi Komunijos paplotėlis taip ir liktų paprastu apskritu sausainėliu. O nuoširdžiai pasidalijus atsiranda pojūtis, kad nesi vienas, atsiranda ryšys su kitu žmogumi, bendrystė. Didžiausia vertybė labai trapiame šių laikų pasaulyje.

Į viršų